Žemiškosios faunos perspektyvos: karvės dydžio žiurkės

„Gyvūnai laikui bėgant evoliucionuos ir įgis tokį pavidalą, koks jiems suteiks daugiausiai galimybių išgyventi ir atsivesti palikuonių“, – tvirtina geologijos daktaras J. Zalasiewiczius. Pavyzdžiui, Kreidos periodu dominavo gigantiški dinozaurai, o dabar planetoje dominuojantys žinduoliai tada buvo labai maži – pelės ar žiurkės dydžio. Taip buvo todėl, kad dinozaurai buvo okupavę didesnes ekologines nišas. Ir tik tada, kai dinozaurai išmirė, žinduoliai pradėjo vystytis į aibę įvairiausių formų. „Jei būtų duota pakankamai laiko, žiurkės, ko gero, dydžiu prilygtų kapibaroms (didžiausiems planetos graužikams, kurių suaugęs individas gali sverti ir 80 kg), – pasakoja J. Zalasiewiczius. – O jei ekologinės nišos netikėtai ištuštėtų, žiurkės galimai išaugtų dar didesnės.“ Didžiausias mokslo pasauliui žinomas Žemėje gyvenęs graužikas buvo Josephoartegasia monesi, gyvenęs prieš 3 mln. metų. Suaugę individai būdavo didesni už bulių ir sverdavo daugiau nei toną. Šių laikų jo giminaitės yra Pietų Amerikoje gyvenančios maždaug avies dydžio kapibaros.

„Žiurkių salos“

Košmariško scenarijaus gairės netrunka išryškėti vadinamosiose „žiurkių salose“ – izoliuotuose regionuose, kur su žmonėmis atkeliavusios žiurkės greitai tapdavo dominuojančia ekosistemos rūšimi. Anot J. Zalasiewicziaus, „žiurkių salos“ yra savotiškos graužikų evoliucijos tyrėjų laboratorijos.

„Žiurkės yra puikiausias pavyzdys, kaip žmogus padėjo paplisti kuriai nors rūšiai po visą pasaulį, – tvirtina Lesterio universiteto mokslininkas. – Be kita ko, žiurkės nuostabiai prisitaikė gyventi įvairiausiomis sąlygomis. Jų yra daugumoje (jei ne absoliučiai visose) gyvenamose salose. Ir ten, kur žiurkės įsikuria, išnaikinti jas būna nepaprastai sunku. Žiurkės naujose teritorijose suklesti, smarkiai apriboja, o neretai ir apskritai išnaikina daug vietinių rūšių. Rezultatas – ekosistemos ištuštėjimas. Tai – ideali situacija užpildyti atlaisvėjusią nišą.“

Gigantizmas – viena geriausiai žinomų evoliucijos pasekmių, kuri iškyla tada, kai maži gyvūnai atsiduria ištuštėjusiose ekologinėse nišose, kurias paliko stambesni gyvūnai.

„Prieš 50 mln. metų tolimas mėlynojo banginio protėvis tebuvo vilko dydžio, – pateikia pavyzdį J. Zalasiewiczius. – Tiesa, nereikia pamiršti ir to, kad gyvūnų evoliucija gali pasukti priešinga kryptimi: didžiosios rūšys gali sumažėti. Tą dalyką irgi nulemia aplinkybės. Grįžtant prie „žiurkių salų“, kiekvienoje iš jų išsivystys vis kitokios dominuojančios žiurkės. Vienoje saloje jos bus liesos ir vikrios, kitoje – nutukusios, sunkios ir nepaslankios, trečioje greitos ir nuožmios, galbūt kai kur žiurkės prisitaikys gyventi net vandenyje. Ir taip – be galo.“

„Beje, panašus galėtų būti ir kitų rūšių paplitimo scenarijus: naminių kačių, triušių, ožkų ir t. t.“, – pridūrė mokslininkas. Vis dėlto jis linkęs manyti, kad ypatingą vietą Žemės gyvūnų rūšių hierarchijoje anksčiau ar vėliau išsikovos žiurkės.

Autobuso dydžio gyvatės

Ką ten karvės dydžio žiurkės! Įsivaizduokite autobuso ilgio gyvates, kurios būtų tokios riebios, kad sunkiai tilptų pro duris. Arba „Smart“ automobiliukų dydžio vėžlius, kurie minta krokodilais. O arkliai – vos katės dydžio. Fantazija? Žinduolių, roplių ir klimato pokyčių sąsajas tyrinėję JAV mokslininkai tvirtina, kad tokios išvardintų gyvūnų proporcijos buvo prieš 55 mln. metų. Pernai mokslininkai perspėjo, kad dėl vėl šylančio klimato žinduoliai gali pradėti „trauktis“, o ropliai – „didėti“.

Floridos Gamtos istorijos muziejaus paleontologas Jonathanas Blochas konferencijoje Geinsvilyje pareiškė, kad egzistuoja tamprus ryšys tarp klimato šilimo ir neįprastų gyvūnų fosilijų. Mokslininkas tyrinėjo prieš 55 mln. metų egzistavusią epochą. Tuo metu per 200 tūkst. metų planetos klimatas įšilo 6 laipsniais, ir gyvūnijos pasaulyje atsirado pastraipa aukščiau išvardintų keistų rūšių.