Blogiausias scenarijus: kas būtų, jeigu Lietuvoje vidutinė temperatūra pakiltų keturiais laipsniais

„Pavyzdžiui, į darbą eiti pėsčiomis, o ne važiuoti automobiliu. Atrodytų, taip sutaupytume nedaug – 2 kg į atmosferą išmetamo CO₂. Bet pasaulyje yra daugiau nei 7 mlrd. žmonių. Šį skaičių padauginę iš 2 kg, pamatytume, kiek į atmosferą išmetamo CO₂ būtų galima sumažinti, jei kiekvienas padarytų tą mažą žingsnelį. Tai iš tikrųjų labai naudinga planetai, taip mažinama tarša“, – sako J. Kilpys.

– Dažnai kalbama, kad klimatas pasaulyje keičiasi: vidutinė temperatūra pakilo vienu laipsniu, tirpsta ledynai Arktyje, įvairūs gamtos reiškiniai ekstremalėja. Ar Lietuvoje pastebimi kokie nors klimato pokyčiai?

– Lietuva neatsiejama nuo pasaulio klimato – tai, kas vyksta pasaulyje, vyksta ir Lietuvoje. Vienas svarbiausių pokyčių tas, kad kyla vidutinė temperatūra, didėja ekstremumai, didėja maksimali temperatūra, žiemos metu mažėja minimali temperatūra. Baltijos pajūryje kyla vandens lygis. Nuo XX a. pradžios jis pakilo apie 10–12 cm. Ekstremalių meteorologinių reiškinių pas mus daugėja: kartojasi škvalai, žaibavimas, griaustiniai, viesulai.

Svarbiausias pasistūmėjimas klimato kaitos srityje yra klimato modeliai ir jų skiriamoji geba, antžeminis tinklas kinta mažiau. Mūsų meteorologinės stotys veikia jau labai ilgai – yra penkios stotys, kurios veikia 100 metų. Tai labai svarbu, nes jau turime stebėjimo duomenis ir galime pamatyti, kaip klimatas Lietuvoje kito per 100 metų. Dabar svarbiausi – palydoviniai duomenys. Kai kurie palydoviniai duomenys jau apima apie 30 metų, vadinasi, galima padaryti klimatologines išvadas. Tai nėra trumpas laikotarpis – iš kosmoso tai stebima jau pakankamai ilgai.

Klimatas nebūna tik vietinis. Gauname labai daug duomenų ir iš kitų pasaulio šalių, ypač – iš kaimynų, mums ta informacija yra svarbi. Savo ruožtu mes taip pat dalinamės turima informacija su pasauline bendruomene.

– Kokios ateities prognozės, jei jau dabar pastebimi tam tikri pokyčiai? Ar daug ryškesnius pokyčius pamatys ir mūsų karta, ar tik mūsų vaikaičiai?

– Pokyčiai vyksta ir dabar. Žinoma, yra psichologinis aspektas – jei pakalbėtume su savo tėvais ar seneliais, jie turbūt sakytų, kad jų jaunystėje ir sniego pusnys buvo didesnės… Vis dėlto pokyčiai matomi ir dabar, tai reiškia, kad jie savotiškai veikia ir mūsų kartą. Be abejo, jie paveiks ir ateinančias kartas – klimatas ir gyvenimo sąlygos jau bus kitokios negu mūsų. Galbūt mūsų vaikaičiams jau bus kažkoks stebuklas, kad visą žiemą neištirpo sniegas.

– Kaip dar galėtų atrodyti ateities klimatas? Galbūt atsiras kokių nors reiškinių, kurių dabar dar nematome?

– Viskas dar priklauso nuo mūsų. Klimatas gali nekisti taip ekstremaliai. Tai priklauso nuo to, ką darome šiandien, kokia atmosferos tarša, kiek išmetama šiltnamio dujų. Esama skirtingų scenarijų, kaip klimatas kis per artimiausius 100 metų. Pagal patį blogiausią scenarijų (nieko nedaroma, ir toliau deginamas iškastinis kuras, nuolatos smarkiai teršiama atmosfera) vidutinė temperatūra Lietuvoje per 100 metų gali pakilti maždaug 4 laipsniais.

Didžiausi pokyčiai būtų būtent žiemos laikotarpiu, nes žiemos temperatūra taptų teigiama. Vadinasi, turėtume tokią žiemą, kaip buvo šių metų gruodį: temperatūra svyruoja apie nulį, naktį – 2 laipsniai šalčio, dieną – 2 laipsniai šilumos, visą laiką tamsu, lyja. Vasarą būtų daug dažnesnės karščio bangos, dieną išsilaikytų didesnė nei 30 laipsnių temperatūra. Matyti tendencija, kad dienų skaičius, kai krinta krituliai, išlieka panašus, bet didėja per vieną kartą iškrentančių kritulių kiekis. Per vieną liūtį kritulių iškrinta tiek, kiek Lietuvoje turėtų iškristi per du mėnesius. Pastaraisiais metais tokių liūčių buvo. Greičiausiai tokių atvejų daugės.

– Dažnai iškyla klausimas, kodėl būtent mums, lietuviams, turėtų rūpėti klimato pokyčiai pasaulyje. Atrodo, kad visa tai nuo mūsų labai toli ir, regis, viskas eina tik į gera – klimatas pašiltės, nereikės tiek daug mokėti už šildymą. Kodėl vis dėlto klimato pokyčiai mums turėtų rūpėti?

– Kaip minėjau, Lietuvos klimatas susijęs su pasaulio, Žemės klimatu. Viskas, ką mes darome ir ką daro kitos tautos, atsiliepia bendrai klimato sistemos būklei. Jei mes teršiame, teršia ir kiti, daugėja šiltnamio efektą sukeliančių dujų, klimatas kinta staigiau.

Atrodytų, kad Arktis ir joje dėl klimato kaitos nykstančios baltosios meškos nuo mūsų toli, bet iš tikrųjų pokyčiai Arktyje labai svarbūs atmosferos cirkuliacijai. Jei ten sunyktų ledo danga, vasaros metu atmosferos cirkuliacija labai pasikeistų. Orai rudenį ar žiemą būtų visai kitokie. Galbūt būtų dažnesnis Atlanto ciklono, o galbūt, atvirkščiai, įsiveržtų labai šaltas oras. Tiesiog mums įprasta atmosferos cirkuliacija pakistų. Kodėl mums tai turėtų rūpėti? Nes tai pasaulinė problema. Kiekviena šalis prie to prisideda ir kiekviena šalis dėl to kenčia.

– Į LRT radiją paskambinusi klausytoja prisiminė, kad dar 1960 m., kai mokėsi mokykloje, jiems buvo sakoma, jog po 40 metų Lietuvoje bus atogrąžų klimatas. Kadangi atogrąžų klimato nėra, ji labai abejoja prognozių tikslumu. Taigi ar prognozėmis galima pasikliauti?

– Prognozės tampa vis tikslesnės. Tiksliai nežinau, kaip buvo anuomet, bet tikriausiai dar nebuvo klimato modeliavimo. Pirmieji modeliai bandant numatyti, kaip klimatas pakis per 100 metų, buvo atlikti 1988-aisiais. Tada pasirodė pirmieji didesni darbai. Dabar galima pasakyti, kad tos prognozės buvo pakankamai tikslios. Jie tas prognozes irgi sudarinėjo pagal keletą scenarijų. Dabartinės sąlygos atitinka tą pesimistinį scenarijų – pokyčiai iš tikrųjų buvo dideli. Anksčiau tai buvo daugiau teorija, kuriai trūko modeliavimo rezultatų. Tačiau XX a. 9-ajame dešimtmetyje jau atsirado įrodymų, kad žmonės tikrai prisideda prie klimato kaitos.

– Ką kiekvienas galėtų daryti, kad šiek tiek sulėtintų klimato pokyčius? Ar kiekvieno žmogaus indėlis gali ką nors pakeisti?

– Manau, kad gali. Kiekvienas žmogus savotiškai prisideda prie klimato kaitos dėl išmetamų šiltnamio dujų. Bet koks daiktas ar paslauga turi ekologinį pėdsaką – kiek gamtos išteklių buvo sunaudota tam daiktui pagaminti. Gamybos procese buvo naudojamas kuras, elektros energija, vadinasi, kažkur buvo deginamas iškastinis kuras, išmetamas anglies dvideginis (CO₂). Tas daiktas buvo vėliau transportuojamas – vėl buvo išmetamas CO₂. Vartojimo mažinimas iš tikrųjų prisideda prie CO₂ išmetimo mažinimo. Elektros taupymas, važinėjimas dviračiu, vaikščiojimas pėsčiomis, automobilio nenaudojimas – visa tai palieka svarbų asmeninį ekologinį pėdsaką. O tada ir visame pasaulyje išmetama mažiau šiltnamio dujų.

Galime prisidėti ir nedideliais veiksmais, pavyzdžiui, į darbą eiti pėsčiomis, o ne važiuoti automobiliu. Atrodytų, taip sutaupytume nedaug – 2 kg į atmosferą išmetamo CO₂. Bet pasaulyje yra daugiau nei 7 mlrd. žmonių. Šį skaičių padauginę iš 2 kg, pamatytume, kiek į atmosferą išmetamo CO₂ būtų galima sumažinti, jei kiekvienas padarytų tą mažą žingsnelį. Tai iš tikrųjų labai naudinga planetai, taip mažinama tarša.

Antras yra politinis pasaulio lygmuo. Šalys turi susitarti dėl bendrų klimato kaitos tikslų ir strategijų. Dabar viename regione kažkokia viena šalis turi užsibrėžusi ambicingų tikslų ir smarkiai sumažina išmetamo CO₂ kiekį, o tuo metu kitos šalys ir toliau naudoja iškastinį kurą ir net neplanuoja mažinti taršos. Užuot naudoję atsinaujinančius energetikos šaltinius, jie degina labai taršias anglis. Taip neįmanoma pasiekti bendrų tikslų.

Visos pasaulio šalys turi susitarti, kaip sumažinti CO₂. Tai labai sudėtinga, nes mažos, besivystančios šalys nori skatinti ekonomikos augimą. Jos sako – kodėl mes turėtume nedeginti anglių ir stabdyti ekonomiką, jei jūs, išsivysčiusios šalys, galėjote tai daryti; kodėl jūs dabar kalbate, kad mes turėtumėte naudoti atsinaujinančią energetiką… Atsiranda labai daug socialinių, ekonominių veiksnių, kodėl sunku priimti klimato kaitos įsipareigojimus.

Klimato kaitos problemų sprendimo būdai iš esmės prasilenkia su bendrais ekonomikos dėsniais. Dabar kalbama, kad reikia didinti vartojimą – tiek vietinį, tiek pasauliniu mastu. Norint spręsti klimato kaitos problemas, reikia mažinti vartojimą, reikia didesnių mokesčių taršioms technologijoms. Reikia atsakyti į klausimą, kas yra didesnis prioritetas – ekonomikos augimas ar aplinkosauga? Tai didžiuliai svertai. Reikia pripažinti, kad daugiau lemia ekonomika, o aplinkosauga lieka užribyje.

– Ar užtektinai diskutuojama, kaip mums reikės prisitaikyti prie didelių klimato pokyčių?

– Manau, prisitaikymas prie klimato kaitos tampa vis svarbesnis klausimas, ir jį kelia ne tik besivystančios, bet ir išsivysčiusios šalys. Pastaraisiais metais didžiulis taifūnas nusiaubė Filipinus, Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo didžiulės sniego pūgos, šalčiai, sausros, uraganas Sandy nusiaubė Niujorką. Taigi prisitaikyti reikia ir besivystančioms, ir išsivysčiusioms šalims.

Lietuvoje padaryta nemažai darbų. Tarkime, Klaipėdoje buvo vykdomi projektai, susiję su Klaipėdos uosto infrastruktūra, miesto rekreacinėmis zonomis iš klimato kaitos perspektyvų – kaip miestas turi prisitaikyti, kokių žingsnių imtis, kad pavojai, kylantys dėl ekstremalių orų, didelių liūčių, būtų sumažinti ir miestas būtų saugus tiek gyventojams, tiek žvejams. Kiek žinau, klausimus, susijusius su klimato kaita, bandoma spręsti Panevėžyje, Akmenėje. Tiek Europos, tiek Lietuvos miestai jau galvoja apie vykstančius pokyčius ir apie tai, kaip prisitaikyti, ką keisti, kad miestas išliktų saugus ir galėtų funkcionuoti esant ekstremaliems orams.

Pasauliniu mastu labai svarbūs 2014–2015 metai, nes 2015-aisiais šalys turėtų susitarti dėl klimato kaitos tikslų. Šiais metais lyderystės imasi Jungtinės Tautos. Generalinis sekretorius Ban Ki-Moonas rugsėjo mėnesį visų pasaulio valstybių vadovus kviečia į aukšto lygio pasitarimą būtent dėl klimato kaitos. 2014-ieji ir 2015-ieji – didelių lūkesčių metai. Labai tikiuosi, kad pasaulio šalys ir jų lyderiai dėl klimato kaitos tikslų susitars.