Lietuvos upėse slypi ilgalaikė grėsmė

Išsamiausią tokio pobūdžio tyrimą atlikęs Ralfas Schäferis iš Koblenco-Landau universiteto su kolegomis išanalizavo duomenis apie vandens kokybę iš daugiau nei 4 tūkst. vietų Europoje. Jie matavo 223 skirtingų organinių chemikalų koncentraciją. Tyrėjai skelbia, kad Europos upėse gausu organinių chemikalų, kurie gali pakenkti vandens gyvūnams ar net juos pražudyti. Jie nustatė, kad 14 proc. matavimo vietų chemikalų koncentracija gali būti pražūtinga. Daugiausia tokių vietų buvo Belgijoje, Nyderlanduose, Vokietijos vakaruose ir Prancūzijos šiaurės rytuose. Maža to, 42 proc. vietų gresia rimtesnės ilgalaikės problemos. Nors jose atliekant matavimus chemikalų koncentracija nesiekė pavojingos ribos, ilgainiui užterštumas gali pakenkti gyvūnijai ar sumažinti atsparumą ligoms. Tokių problematiškų zonų žemėlapyje ryškiausia spalva pažymėta Lietuvos upių teritorija. Taip pat paženklinta didelė dalis Prancūzijos, Belgija, Nyderlandai, dalis Vokietijos ir centrinė Didžiosios Britanijos teritorija. Ankstesni tyrimai buvo mažesnio masto ir dažniausiai koncentruoti į konkrečią upę ar jos atšakas. „Svarbiausia mūsų tyrimo žinia yra ta, kad cheminis užterštumas yra didelio masto, o ne vietinė problema“, – sakė R.Schäferis. Kai kurie toksikologai pastebi, kad tyrėjai galėjo pervertinti grėsmę, nes gana žemą užterštumo lygį įvardijo kaip žalingą. Tad, nors jis gali pakenkti gyvūnams, yra nepakankamas, kad sunaikintų jų populiacijas.

Viršijimų pasitaiko

Kad Lietuvos upės būtų smarkiai užterštos pavojingomis cheminėmis medžiagomis, Aplinkos apsaugos agentūra duomenų neturi. Tiesa, normų viršijimų pasitaiko.

Agentūros duomenimis, 2010–2012 metais upių vandens cheminė būklė buvo tirta 28-iose vietose 19-oje upių.

2010-aisiais penkiolikoje iš šešiolikos tirtų vietų cheminė būklė buvo gera, t.y. pavojingų medžiagų koncentracijos buvo žemesnės už aplinkos kokybės standartą (AKS; tai teršalų koncentracija vandenyje, nuosėdose ar biotoje, kurios negalima viršyti, norint apsaugoti aplinką ir žmonių sveikatą).

Po metų vandens cheminė būklė buvo gera 16-oje iš dvidešimties tirtų vietų. Užpernai iš 18 tirtų vietų, 17-oje cheminė būklė buvo gera.

„Dažniausiai aplinkos kokybės standartų viršijimų nustatyta Nemuno žemupyje ir deltoje, ties Pagėgiais, Rusne ir Skirvytėje. Atskirais atvejais pasitaikė viršijimų Neryje ir Minijoje“, – pastebėjo agentūros Aplinkos būklės vertinimo departamento direktorius Mindaugas Gudas.

Vokiečių atlikto tyrimo išvadas jis vertino atsargiai, nes pasigedo išsamesnės informacijos apie matavimus – jų laiką, vietą, tirtas medžiagas ir kt.

Pradėk nuo savęs

Kad Lietuvos upės ir kiti vandens telkiniai nebūtų užteršti pavojingomis medžiagomis, jų išleidimai į gamtą ir nuotakynus griežtai reglamentuojami, o taršos leidimus turintys ūkio subjektai nuolat kontroliuojami.

Tačiau M.Gudas pabrėžė, kad nemažai priklauso ir nuo žmonių veiksmų gamtoje bei namuose.

Dalis teršalų upes pasiekia per nutekamuosius vandenis, kurie yra nepakankamai išvalomi – tiesiog valymo įrenginiai nėra pritaikyti mūsų naudojamų cheminių medžiagų (valiklių, ploviklių, skalbiklių ir kt.) gausai. Gamtai kenkia ir šiukšlinimas, neatsakingas elgesys.

Ką galime padaryti? Keletas patarimų, kurių besilaikantiems upės padėkos:

• Naudoti ploviklius ir skalbiklius, kurių sudėtyje mažai (ar nėra) fosfatų, arba ekologiškus, sertifikuotus gaminius (kurių sudėtyje ribojami fosfatai, kvapai ir kitos pavojingos medžiagos ilgai nesuyrančios gamtoje);

• Plaunant indus virtuvėje patartina naudoti pačias draugiškiausias aplinkai, natūralias priemones – sodą, druska, citriną;

• Esant galimybei rinktis ekologiškus maisto produktus, taip pat vietinius, Lietuvoje užaugintus maisto produktus;

• Ūkininkaujant naudoti organines trąšas, nenaudoti ar mažiau naudoti sintetinių trąšų bei pesticidų;

• Naudoti mažiau plastikų, ypač tų, kurių sudėtyje yra DEHP chemikalo;

• Nestatyti ir neplauti automobilių arčiau nei per 25 metrus nuo vandens telkinių;

• Nenaudoti skalbimo ir plovimo priemonių pačiuose vandens telkiniuose;

• Nešiukšlinti aplinkos, turimas šiukšles rūšiuoti ar panaudoti jas dar kartą, o turimas elektronines, pavojingas ar statybines medžiagas – pristatyti į jų surinkimo vietas.

Su visu Vokietijos mokslininkų tyrimu galite susipažinti paspaudę čia.