Imperatoriškųjų pingvinų staigmenos: tai kur gi jie pagaliau peri savo kiaušinius?

Tyrimą atlikusi mokslininkų komanda per trijų metų laikotarpį nustatė šešis atvejus, kai imperatoriškųjų pingvinų kolonijos negrįžo perėti į tą pačią vietą, kurioje perėjo praėjusiais metais. Taip pat buvo pastebėta nauja pingvinų kolonija, įsikūrusi Antarktidos pusiasalyje, kuri taip pat gali patvirtinti tai, kad šie pingvinai yra linkę migruoti.

„Iki šiol manėme, jog puikiai pažįstame imperatoriškuosius pingvinus ir gerai suprantame jų elgesį, tačiau palydovinių nuotraukų analizė atvėrė mums akis: apie šiuos pingvinus žinome tikrai ne viską, – teigia tyrimo autorius Michelle LaRue. – Jei iki šiol manėme, kad šie paukščiai kasmet perėti sugrįžta į tas pačias vietas, naujos kolonijos, užfiksuotos iš palydovų darytose nuotraukose, kelia daugybę klausimų. Pingvinai negali atsirasti iš niekur. Tai reiškia, jog jie migruoja ir nėra prisirišę prie vienos, konkrečios vietos“.

Imperatoriškieji pingvinai sulaukia daugybės mokslininkų dėmesio, laikoma, kad tai – viena geriausiai ištirtų pingvinų rūšių. Taip pat jie yra pelnę ir kino žiūrovų simpatijas: imperatoriškieji pingvinai tapo pagrindiniais filmų „Linksmosios pėdutės“ (angl. Happy Feet) ir „Migruojantys paukščiai“ (angl. March of the Penguins) veikėjais.

Kolonija, kurios gyvenimą stebime dokumentiniame filme „Migruojantys paukščiai“, vadinama Pointe Géologie ir yra tyrinėta daugiau nei 60 metų. Metai po metų tyrėjai stebi kolonijos pingvinų gyvenimą, ypač juos domina sužieduotų paukščių migracija. Pastaraisiais dešimtmečiais mokslininkai susirūpinę, kokią įtaką besikeičiančios klimato sąlygos turės imperatoriškųjų pingvinų gyvenimui. Ypač neramina mažėjantys jūrą dengiančio ledo plotai, ant kurio paprastai peri pingvinai.

1970-ųjų pabaigoje buvo užfiksuota, kad atšilus Pietų vandenynui Pointe Géologie kolonijos pingvinų skaičius sumažėjo perpus: nuo 6 tūkst. iki 3 tūkst. perinčių pingvinų porų. Mokslininkai manė, kad tokį pasikeitimą lėmė sumažėjusios galimybės išgyventi, kitaip tariant, buvo manoma, kad šylantis vandenyno vanduo tiesiogiai neigiamai veikia rūšies išlikimą.

Aukštos raiškos palydovinės nuotraukos praplėtė pingvinus tiriančių mokslininkų galimybes: dabar jie gali matyti bendrą vaizdą – visą pakrantę bei jūrą dengiantį ledą ir ant jo įsikūrusias imperatoriškųjų pingvinų kolonijas. Kai neturėjo palydovinių nuotraukų, mokslininkai manė, jog Pointe Géologie kolonija yra visiškai izoliuota, tačiau išanalizavę nuotraukas tyrėjai suprato, kad taip tikrai nėra: aplink yra daugiau kolonijų, kurias Pointe Géologie kolonijos pingvinai gali lengvai pasiekti.

„Labai tikėtina, kad 1970-aisiais dalis pingvinų persikėlė į kitas kolonijas, tad mūsų manymas, kad sužieduoti paukščiai, negrįžę perėti į įprastą vietą – žuvo, gali būti klaidingas, – teigia profesorius Michelle LaRue. – Jei norime išsaugoti šiuos paukščius, turime geriau pažinti jų įpročius. Ką tik sužinojome kažką netikėto, tad dabar turime permąstyti viską, ką manėme iki šiol žinantys apie imperatoriškuosius pingvinus“.  

Straipsnis parengtas įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „NVO, veikiančių mokslo sklaidos srityje, tinklo stiprinimas, plėtojant jo institucinius gebėjimus“.