Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Apie gamtą

Dubenėlis pieno ežiams gali būti pražūtingas

2014-07-18

(5)

(31)

(110)

Rūšis:	Standartinė publikacija
Autoriai:	Projektas „Aplinkosauga“

Ežiai tik iliustracijose vaikų knygelėse draugiški ir mieli – nešioja grybus ir obuolius ant savo spyglių. Gamtoje jie bebaimiai medžiotojai, o grobis nuo jų negali pasislėpti net vandenyje. Svarbu žinoti, kad ežiai turi vieną silpnybę – per daug susibičiuliavę su žmogumi, jie atgal į gamtą grįžti nebegali.

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Vasaros vakarais tikriausiai ne vienas esate sutikęs šmirinėjantį ežį ar mažą ežiuką. Mieli gyvūnėliai nesunkiai leidžiasi paimami į rankas, o patiekus dubenį pieno ar atpjovus dešros gabalą – mielai sudoros vaišes. Tačiau tos vaišės gali būti pražūtingos, kaip ir perdėtas žmogaus dėmesys.Lietuvos gyvūnų globėjų draugijos Kauno skyriaus direktorius Karolis Masilionis pagal specialybę yra kinologas, bet per 35 darbo metus susidūrė su tiek gyvūnų, kad drąsiai gali kalbėti ir apie ežius. Jo teigimu, ežių, kokie jie bebūtų mieli, geriau neliesti ir nelepinti.

„Jei radai mažą ežiuką, tai geriau jį ten ir palikti. Jo tėvai bus kur nors netoliese ir jį atras. Net ir trumpam paėmus ežiuką į rankas – tėvai jo neatpažins ir nebeprims dėl žmogaus kvapo“, – sakė K. Masilionis.

Nereikia liestis ir prie rastų suaugusių ežių. Jie, kad ir mielai laka pieną, bet jis dėl laktozės yra kenksmingas ežiams. K. Masilionis buvo griežtai prieš gyvūnų nešimąsi namo, bet jei jau taip atsitinka ir, pavyzdžiui, našlaičius norite užauginti patys, rekomendavo neduoti jiems ir kito žmonių maisto.

„Net ir trumpai su žmogumi pabuvę ežiai nebeprisitaiko prie gamtos. Jei jau paėmei – tai neškis namo ir turėk visą laiką. Tik negalima jų girdyti pienu ir šerti rūkyta mėsa. Jei jau jį turi, tai maitinti reikia žalia mėsa. Rūkyta jau kenkia šunims ir katėms, o ežys iš viso yra laukinis gyvūnas“, – kalbėjo specialistas.

Spalio – lapkričio mėnesiais dauguma ežių užmiega žiemos miegu. Žiemos miego metu sulėtėja fiziologiniai procesai, kūno temperatūra nukrenta 5-6 laipsniais. Pavasarį, kovo – balandžio mėnesiais, kylant temperatūrai, ežio širdis ima plakti tankiau. Miego metu organizmas naudoja sukauptas riebalų atsargas, visi gyvybiniai procesai veikia labai taupiu režimu: sulėtėja medžiagų apykaita, kvėpavimas, širdies plakimas, nukrenta kūno temperatūra. Šis procesas vadinamas hibernacija. Ežiai prabunda, kai aplinkos temperatūra pakyla iki 15 laipsnių. Stipriai atšilus žiemos metu, ežiai taip pat gali prabusti.

Radus tokį prabudusį ežį, vieni gamtininkai rekomenduoja gyvūną patalpinti į vėsias ūkines patalpas ir tikėtis, kad jis vėl pasiners į žiemos miegą, bet K. Masilionis buvo įsitikinęs, kad to nereikia daryti.

„Reikia palikti ten, kur radai. Gyvūnas ras būdą išgyventi. O jei jau parsinešei, reikės turėti jį visą gyvenimą“, – kalbėjo K. Masilionis.

Gyvūnų globėjas pasakojo, kad ežius namie laikantys žmonės džiaugiasi – peles gyvūnai gaudo daug geriau nei katės. Tačiau laukiniai gyvūnai nėra tokie, kurie gali pasisvečiuoti trumpam ir į gamtą grįžti kaip buvę.

Jų nebepriima gentainiai, jie nebesibaido savo natūralių priešų. Nors savo biologinėje nišoje gyvačių nuodams atsparūs ežiai yra tikras siaubas, bet jie yra lengvas grobis lapėms, barsukams ir šeškams. Šie juos suryja su visais spygliais.