Genetiškai modifikuoto maisto baubas – legenda acto garintojams (Video)

Kada ir kaip tai prasidėjo? Gal tada, kai Mičiurinas skiepijo kriaušes obuoliais ir džiaugėsi puikiais rezultatais, neigdamas, kad tai genetika? Gal tada, kai Stalinas uždraudė genetikos mokslą, nes išsigando, kad tai prieštarauja žmogaus perauklėjimo teorijai, o ir genus atrado kažkoks vienuolis? Gal tada, kai SSRS mokslininkai išdidžiai rašė ataskaitas, kad klausydami Internacionalo burokai užauga didesni, o karvės duoda daugiau pieno?

Bet kokiu atveju, kažkada turėjo būti pasėta keista sėkla, jog genų modifikavimas yra blogis. Juk sunku patikėti, kad ūkininkas gavęs iš mokslininko grūdą, kuris mažiau serga, daugiau duoda derliaus, turi didesnį kiekį naudingų medžiagų, yra atsparesnis tam tikroms sąlygoms, iškart puolė mokslininką lupti, vadindamas raganiumi.

Ne, iš pradžių greičiausiai viskas buvo gerai. Derlius didėjo, mažiau žmonių badavo, o maisto produktų kainos krito. Po to pasitaikė viena kita klaida – kažkas paskubėjo, kažkas nenumatė vieno ar kito kryžminimosi pasekmių, kažkieno skonio receptoriai senstant nusilpo ir gimė dar viena sąmokslo teorija – genetinė modifikacija!

O kodėl gi ne. Junginys „genetiškai modifikuota“ skamba baisiai, primena siaubo filmo herojų, kuris turi aštuonias rankas, tris eiles dantų ir spjaudosi keramiką tirpdančiomis skrandžio sultimis. Prasidėjo diskusijos, kurios, aišku, virto abejonėmis. Vieni politikai rinko populiarumo taškus ir ėmėsi priemonių išsiaiškinti arba uždrausti, o žemdirbiai iškart pamatė galimybę įveikti „genetiškai modifikuotą“ konkurentą.

Ir galiausiai jau nesvarbu, kad nėra nė vieno įrodymo, kad genetiškai modifikuoti produktai kaip nors pakenkė valgančiųjų sveikatai, o daugiau negu 2 000 mokslinių tyrimų įrodė, jog jie visiškai saugūs. Svarbu, kad yra ko bijoti. Savo kepamo šašlyko juk nebijosi. Na, ir kas, kad ne vienas tyrimas įrodė, jog taip kepant mėsą susidaro kancerogenai.

Dar keisčiau – nebijome senelio įskiepytos obels, kuri tokius skanius obuolius duoda, nors senelis ir atliko būtent genetinę modifikaciją. Taigi, ko verti tie gąsdinantys žodžiai, kurių taip bijome? Vienas žymiausių pasaulio astrofizikų Neilas deGrasse'as Tysonas labai konkrečiai atsakė (čia) – priešininkų žodžiai visai beverčiai:

„Esu nustebęs, kaip priešiškai masės reaguoja į genetiškai modifikuotą maistą. Jis didesnis negu priešinimasis bet kokiam naujam moksliniam atradimui, kurie žmonėms yra nesuprantami, todėl kelia baime ir visada sutinkami priešiškai.

Keista, kad žmonės nežino vieno paprasto dalyko – absoliučiai visas maistas, kurį perkame parduotuvėse, kad jį valgytume, yra genetiškai modifikuotas. Nebūna laukinių besėklių arbūzų. Neegzistuoja laukinės karvės. Laukuose neauga rožės ilgais stiebais… Na, gerai, mes jų nevalgome.

Bet surašykite visus savo valgomus vaisius ir daržoves ir paklauskite savęs, ar egzistuoja laukinė šių produktų rūšis? O jei egzistuoja, tai ar jūs ją valgote? Ar tie vaisiai tokie pat dideli, saldūs, skanūs, sultingi?

Žmonės nuo pat žemdirbystės eros pradžios genetiškai modifikavo visus savo vartojamus produktus – daržoves, vaisius ir naminius gyvulius. Tai vadinama dirbtine atranka. Būtent tokiu būdu atrinkdami tinkamiausią geną mes viską ir modifikavome. O dabar, kai tai daroma laboratorijose, staiga pradedame skųstis?

Jei nori skųstis, varyk į mišką ir graužk laukinius obuolius. Jie maži, neskanūs ir nesultingi – visus tuos gražius ir skanius pagamino žmonija. Tai – genetinė modifikacija.

Ar žinote, kad laukinis šilkaverpis šilko išvis negamina? Tas, kurį augina žmonės, laisvėje tiesiog negyventų. Taigi, be modifikacijos neturėtume nė šilko. Taigi, mes kuriame ir modifikuojame biologinį pasaulį, kad jis atitiktų mūsų poreikius. Ir darome tai jau dešimtis tūkstančių metų. Taigi, gal atsipalaiduokime…"

O jei baisu, paimkite ant kelių savo genetiškai modifikuotą lūšį, pavadinimu katė, pasidarykite kotletukų iš genetiškai modifikuoto šerno, pavadinimu kiaulė, ir pažiūrėkite į veidrodį. Gal ne tokia jau ir baisi ta genetiškai modifikuota beždžionė, pavadinimu žmogus?