Trūkstamo gyvsidabrio taršos pakaktų masiniam apsinuodijimui

Gyvsidabrį išskiria keletas pramonės šakų ir jis kaupiasi kaip gyvsidabrio metilas jūrų organizmuose. Jis pažeidžia smegenis ir sukelia apsigimimus. Pernai šalių vyriausybės pritarė Minamata konvencijai, kontroliuojančiai emisijas. Ji pavadinta Minamata pakrantės Japonijoje vardu, kur XX a. vyko stambus apsinuodijimas gyvsidabriu.

Carl Lamborg iš Woods Hole okeanografijos instituto Massachusettse išsiaiškino, kad nuo industrializacijos pradžios gyvsidabrio lygis okeano paviršiuje daugelyje vietų patrigubėjo (Nature, DOI: 10.1038/nature13563). Aukščiausias lygis yra šaltuose vandenyse apie Islandiją ir Antarktidą, kur jo yra pakankamai, kad pakenktų jūrų gyvybei ir keltų grėsmę žmonėms.

Bet lygiai yra daug mažesni, nei tikėtasi, žinant emisijas iš anglies deginimo, cemento gamybos, atliekų deginimo ir mažos apimties aukso kasybos, pažymi Lamborgas. Jo vertinimais, vandenynuose yra 60 000 – 80 000 tonų gyvsidabrio, mažiau nei ketvirtis iš planuotų 350 000 tonų (Environmental Science & Technology, doi.org/ckm949).

Kur likęs? Nedidelės aukso kasyklos gali būti didelis šaltinis, tad prarastas gyvsidabris gali būti dirvoje šalia kasyklų, svarsto Lamborgas.

Dar dingęs gyvsidabris gali būti estuarijų nuosėdose ir pakrantės vandenyse, ypač Azijoje. Praeitą mėnesį, Helen Amos of Harvard University estimated that up to 90 per cent of the mercury flowing down rivers from mining areas ends up in these sediments (Environmental Science & Technology, doi.org/t2h).

Jei šios nuosėdos būtų sudrumstos, vietinis gyvsidabrio lygis pasiektų matytą Minamata'oje, kur buvo pakenkta tūkstančiams žmonių.

New Scientist № 2981