Virpesiai po mūsų kojomis: ką rodo sistemingi tyrimai

Lietuvos geologijos tarnybos duomenimis, Lietuvos teritorija, kaip ir kitų Baltijos šalių teritorijos, pasižymi nedideliu seisminiu aktyvumu, kurį lemia ankstyvojo prekambro laikotarpiu susiformavusi žemės pluta bei didelis atstumas iki aktyvių seisminių zonų. Be to, Lietuvos teritorijoje nėra žinoma nė vieno seismiškai aktyvaus (veiksnaus) tektoninio lūžio. Stipriausias instrumentiškai užfiksuotas žemės drebėjimas regione įvyko Kaliningrado srityje (Rusija) 2004 metų spalio 21 dieną. Tą dieną Kaliningrado sritį sudrebino trys atskiri požeminiai smūgiai. Pirmojo stiprumas buvo 5, antrojo – 5,2 ir trečiojo stiprumas – 3 balai. Stipresnių požeminių smūgių hipocentro gyliai buvo ~16–20 km. Stipriausiojo žemės drebėjimo Kaliningrade generuotos seisminės bangos buvo juntamos visame Baltijos regione – Baltijos valstybėse, Baltarusijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Danijoje, Norvegijoje, Švedijoje bei Suomijoje. Lietuvoje tuo metu buvo juntami grunto virpesiai, kurių intensyvumas Klaipėdos krašte siekė iki 5 balų, centrinėje ir rytinėje šalies dalyje buvo 4–3 balai. Sistemingas seismologinis monitoringas Lietuvoje atliekamas nuo 1999 m., kai buvo įrengta Ignalinos atominės elektrinės Seismologinio aliarmo sistema (SAS) ir Seismologinio monitoringo sistema (SMS). Seismologinio aliarmo sistemos tikslas buvo pradėti AE sustabdymo darbus, jeigu užfiksuojama artėjanti pavojingai stipri seisminė banga. Ignalinos atominės elektrinės Seismologinio monitoringo sistema skirta elektrinės aplinkinių teritorijų seismologiniam monitoringui. Ši sistema taip pat bent iš dalies atliko ir visos Lietuvos seismologinio monitoringo funkciją. Šiuo metu Igalinos atominės elektrinės SMS sudaro 4 veikiančios seisminių stebėjimų stotys (Didžiasalyje IDID, Ignalinoje IIGN, Salake ISAL ir Zarasuose IZAR). Jos turi „Guralp“ seisminius jutiklius ir yra išdėstytos ~ 30 km apie Igalinos AE Lietuvos teritorijoje gręžinių tipo požeminėse patalpose.

Šių seisminių stočių užregistruoti seismologiniai duomenys iš Ignalinos AE esančios duomenų bazės yra persiunčiami į Lietuvos geologijos tarnybą. Čia jie saugomi, kaupiami ir analizuojami. Kasmet LGT lokalizuojama apie 1 tūkst. seisminių įvykių iš viso pasaulio – tai daugiausia teleseisminiai (tolimieji) ir regioniniai įvykiai. Vietinių įvykių iki 700 km atstumu nuo seisminių stočių vyksta retai, be to, jie būna gan silpni, todėl jiems nustatyti reikia jautrios seisminių stebėjimų įrangos ir kuo didesnio seisminių stočių skaičiaus. Tokiam monitoringui SMS stočių įranga nepakankama. Siekdama įrengti dvi tarptautinio seismologinių stebėjimų tinklo GEOFON programos labai plataus diapazono stacionarias nuolatinių seisminių stebėjimų stotis ir išplėsti Lietuvos seismologinio monitoringo tinklą, LGT įgyvendino Europos Sąjungos regioninės plėtros fondų lėšomis finansuojamą projektą „Geologinės aplinkos monitoringo pajėgumų stiprinimas“.

Viena tokia seisminių stebėjimų stotis buvo instaliuota 2011 m. rudenį Paburgėje, Plungės r. Jos testavimo darbai baigti šių metų pavasarį. Šioje seisminėje stotyje šulinio tipo požeminėse patalpose yra instaliuotas labai plataus diapazono jutiklis. Stotis yra įjungta į tarptautinį GEOFON seismologinį tinklą, todėl jos registruojami duomenys internetu yra siunčiami į Potsdame (Vokietija) esančią duomenų bazę ir yra prieinami visiems šio tinklo vartotojams. Peržiūrėti „gyvas“ šios seisminės stoties seismogramas galima ČIA.

Antra seisminių stebėjimų stotis instaliuota Paberžėje, Kėdainių r. 2012 m. Ji taip pat įjungta į tarptautinį GEOFON seismologinį tinklą.

Aplinkos viceministrės Daivos Matonienės teigimu, seismologinių stebėjimų duomenys yra labai svarbūs planuojant ir vykdant skalūnų žvalgybą. „Tik mūsų seismologai gali patvirtinti, ar skalūnų žvalgyba gali sukelti žemės virpesius ar drebėjimus. Turime būti tvirtai įsitikinę, kad skalūnų darbai neturės žalos aplinkai ir mes būsime saugūs“,– teigė aplinkos viceministrė.

Lietuvos seismologinio monitoringo duomenys naudojami vertinant Lietuvos ir gretimų teritorijų seismingumą, taip pat jais gali naudotis branduolinės energetikos objektų specialistai, planuotojai, projektuotojai, kitos valstybinės institucijos bei visuomenė.