Lietuviški vorai, kurių vertėtų pasisaugoti

Skausmas, kaip įgėlus bitei

Voragyvių specialistas, elektroninės vorų parduotuvės „Staktos voras“ įkūrėjas Edgaras Čepulkovskis teigė, kad nepavojingų vorų nėra. Visi jie turi nuodų, tačiau ne visi gali per odą patekti į žmogaus organizmą. Jis įvardijo dvi Lietuvoje sutinkamas vorų rūšis, kurios iš tiesų gali grybštelėti į žmogaus pirštą.

„Kalbant apie nuodingumą, galiu pasakyti, kad visi vorai yra nuodingi. Tik ne visos rūšys gali perkasti žmogaus odą. Dėl to jos žmogui nėra pavojingos, nors nuodų ir turi. Lietuvoje yra dviejų rūšių vorai, kurie žmogui galėtų įkasti. Tai – vapsvavoris ir voras kryžiuotis. Tačiau kryžiuotis odą perkasti gali tik tuomet, kai yra pilnai suaugęs. Maži šios rūšies voriukai yra nepavojingi“, - aiškino vorų specialistas.

Kaip bebūtų, pašnekovas ramino, kad voras tikrai nesistengs savo nuodų naudoti tuščioms atakoms, nes šie jam reikalingi maitinantis: „Nuodai vorui naudingi maitinantis. Jeigu mėtys juos į kairę ir į dešinę, negalės prasimaitinti. Todėl žmogaus įkandimui vorai nuodus naudoja labai retai. Vapsvavorio įkandimas prilygtų širšės įkandimui. Šiokią tokią reakciją galėtų pajusti tik alergiški žmonės. Įkandus kryžiuočiui skausmas būtų mažesnis nei bitės – tarsi adatos bakstelėjimas. Dar yra toks kraštutinis variantas. Vorai minta įvairiais parazitais ir tokiu būdu gali perimti užkratą. Jų seilėse gali būti mikroorganizmų, kurie gali sukelti įvairių ligų. Bet Lietuvoje tai yra labai retas atvejis.“

Jei nebūtų vorų, prie ežerų neprieitume

Labiausiai žmones bauginantys vorai – vapsvavoriai ir kryžiuočiai. Pirmieji Lietuvai yra palyginti nauja rūšis, kuri, kaip teigė pašnekovas, greičiausiai į mūsų kraštus atklydo dėl klimato kaitos, o kryžiuotis yra senas lietuviškas voras.

Pasidomėjus, ar tiesa, kad vorai yra nešvarių namų palydovai, E. Čepulkovskis teigė, kad taip yra tik iš dalies. „Nepasakyčiau, kad vorai gyvena vien tik nešvariuose namuose. Jie minta smulkesniais nariuotakojais – musėmis, tarakonais, uodais. Taip, jie dažniau veisiasi ten, kur nešvaru. Bet gali būti ir taip, kad namai sutvarkyti idealiai, tačiau juose vis tiek yra vorų. Juk namuose yra maisto, kuris traukia kitus nariuotakojus, o šie – vorus. Visgi galima sutikti, kad nešvariuose namuose vorų gali būti daugiau“, - kalbėjo pašnekovas.

E. Čepulkovskis paniškai bijančius vorų ramino, kad jų bijoti tikrai neverta. Jis pats devynerius metus dirba su šiais gyvūnais ir dar nei karto voras įkandęs nebuvo. „Vorų bijoti tikrai nereikia. Jie mūsų bijo labiau nei mes jų. Jei jūsų namuose apsigyveno voras, geriausia jį įkratyti į stiklainiuką ar dėžutę ir paleisti į gamtą. Vorai yra naudingi. Jei juos išnaikintume, greičiausiai mirtume nuo dizenterijos arba mus užgraužtų uodai. Jie sumažina kenkėjų – uodų, musių, tarakonų. Jei iš mitybinės grandinės išimtume tokį plėšrūną, dėl uodų negalėtume prieiti prie ežerų“, - sakė vorų specialistas.

Voras, galintis sukelti net paralyžių

Biologas, vorų specialistas Algirdas Vilkas taip pat teigė, kad Lietuvoje nėra vorų, dėl kurių įkandimo kiltų reali grėsmė žmogaus gyvybei. Visgi yra tam tikros rūšys, prie kurių bijantiems vorų geriau nesiartinti.

„Yra kelios rūšys, kurių nereikėtų erzinti, suspausti ar kitaip išprovokuoti, kad savo stipriomis cheliceromis galėtų pradrėksti odą. Vorų cheliceros sudarytos iš dviejų narelių: storo plataus bazalinio ir nagelio. Pamatiniame narelyje yra stiprūs raumenys, judinantys nagelį, ir nuodų liauka su latakėliu. Ramybės būsenoje nagelis būna prisiglaudęs prie pamatinio narelio ir glūdi griovelyje, kurio priekiniame ir užpakaliniame pakraštyje yra įvairaus dydžio ir formos danteliai. Cheliceromis vorai pagauna ir sulaiko grobį, patelės jomis nešioja kiaušinėlių kokonus (paprastasis guolininkas, ilgakojis virpūnėlis), o patinai per kopuliaciją prilaiko patelę“, - dėstė gamtininkas.

Jis pripažino, kad Lietuvoje yra kelios vorų rūšys, kurių cheliceros atrodo grėsmingai. Pavyzdžiui, tamsiarudžio naktinuko cheliceros yra tamsiai raudonai rudos, labai didelės, nukreiptos įstrižai į priekį. O Laibiojo storažandžio patelės cheliceros labai stiprios, su daug dantelių ir labai ilgu bei storu nageliu. Stambias cheliceras taip pat turi dauguma kryžiuočių, paprastasis plūdvoris, plėšriavoriai, maišavoriai ir plokščiavoriai.

„Diegliavorių genties vorų įkandimas gali būti itin nemalonus. Klajoklinio ar taškuotojo diegliavorių patelės įkandimas ypač skausmingas, pasireiškiantis stipriu skausmu, paraudimu, patinimu, šalčio krėtimu. Literatūros šaltiniuose nurodomas netgi paralyžius. Šie simptomai praeina tik po kelių dienų ar net po dviejų savaičių. Ypač agresyvios patelės, saugojančios kiaušinėlių kokoną arba jauniklius. Skaudžiai įkasti gali vandeninis sidabriukas. Mūsų faunos vorų įkandimas pasireiškia odos pradrėskimu, tačiau nuodai nėra veiksmingi ir skirti daugiau jų aukai, kuria maitinasi, neutralizuoti“, - kalbėjo A. Vilkas, pridėjęs, kad Lietuvoje žinoma 445 vorų rūšys, o kasmet šį sąrašą papildo vis naujos rūšys.