Lietuvoje atrastos dvi naujos grybų rūšys

Jie tikrai nebus gardesni net už pakirmijusį kazlėką, o susitikę aplinkosaugininką už tokį grybavimą dar ir galite gauti baudą. Retieji grybai rasti Dzūkijos nacionaliniame parke ir Čepkelių rezervate. Dzūkijos nacionaliniame parke tarp Margionių ir Kapiniškų kaimų esančioje žemapelkėje dr. Onutė Grigaitė pastebėjo gausiai derančius baltos spalvos į pumpotaukšlius panašius grybus. Nustatyta, kad tai pumpotaukšliams artima pelkinė vilktabokė (Bovista paludosa). Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto mikologė dr. Reda Iršėnaitė rašo, jog tai gana neišvaizdus 1–3 cm skersmens rutuliškus ar kriaušės formos vaisiakūnius turintis grybas. Jaunas būna baltas, o bręstant viršutinis vaisiakūnio sluoksnis (egzoperidis) lopais nusitrina ir pasirodo gelsvai ar žalsvai rudas, blizgantis vidinis vaisiakūnio sluoksnis (endoperidis). Rutulio viduje grybas brandina sporas. Daugelyje Europos šalių grybas yra retas ir saugomas. Lietuvoje jis buvo rastas tik vieną kartą, 1975 m. Telšių rajone. Auga daugiausia ant degusių pušų Čepkelių rezervate Musteikos apylinkėse, prie Karaliaus šulinio, brandžiame pušyne rastos dvi Lietuvai naujos grybų rūšys: plonakotis dyglutėlis ir geltonoji plutpintenė.

Reda Iršėnaitė rašo, jog plonakotis dyglutėlis (Hydnellum gracilipes) yra smulkus blyškiai rudai rožinės, violetiniai rudos spalvos grybas. Jo net kelios kepurėlės būna suaugusios kartu ir kiekviena jų turi labai ploną, beveik siūlinį kotą, kuris yra įaugęs giliai į paklotę. Šiam grybui itin svarbūs pušynai, nes jis sudaro mikorizę su pušimis ir dažniausiai auga ant išvirtusių pušų kamienų. Įdomu tai, kad šie grybai „mėgsta“ gaisro nuniokotas pušis. Jei virtuoliai medžiai apauga samanomis ir viržiais, grybas dažniausiai auga apatinėje medžio dalyje. Patį grybą galite pamatyti tik pakėlus samanas. Šių grybų substratas – tai gaisrų pažeistos pušys, ilgai stovėjusios, vėliau išvirtusios ir pradėjusios irti. Vaisiakūniai pasirodo rugpjūčio mėnesį ir išsilaiko iki lapkričio. Tai, kad šis grybas nyksta gali lemti kirtimai ir kiti miškotvarkos darbai, tokie kaip dirvožemio purenimas, taip pat paklotės pažeidimai sunkiomis miško paruošos mašinomis. Plonakotis dyglutėlis yra retas ir saugomas daugelyje Europos šalių. Grybas su dygliais Toje pat augavietėje, sename pušyne prie Karaliaus šulinio, rasta iki šiol Lietuvoje neaptikta geltonoji plutpintenė (Stereopsis vitellina). Tai vėduoklės formos trumpu kotu, minkštos odos konsistencijos, balkšvai geltonos spalvos grybas dažniausiai augantis prie išvirtusio pušies kamieno, ant dirvožemio ir medienos sandūros apatinėje kamieno dalyje. Išvirtęs medis dažniausiai būna gausiai apaugęs samanomis, todėl specialiai neieškant grybo vaisiakūnį labai sunku pastebėti. Brandžiuose ilgą laiką toje pat vietoje augančiuose pušynuose šių grybų radaviečių galima būtų rasti ir daugiau. Tai retas ir daugelyje Europos šalių saugomas grybas. Čepkelių rezervate, vietovėje vadinamoje Aukštuoju Grandėliu, sauso kerpinio pušyno saloje rastas šiurkštusis dyglutis (Sarcodon scabrosus). Šio grybo vaisiakūnis sudarytas iš kepurėlės, kurios apačioje yra dygliai ir koto. Jaunų vaisiakūnių kepurėlės iškilios, lygiu paviršiumi, pilkai rudos, su rožiniu atspalviu.

Užsienio šaltiniuose rašoma, jog šis grybas yra valgomas, tačiau jo skonis kartus, išsiskiriančio kvapo grybas neturi.

Dr. R. Iršėnaitės teigimu, senesni vaisiakūniai tamsesnės rudai raudonos spalvos, kepurėlės paviršius suskilinėja į stambius atsiknojusius žvynus, o koto pagrindas yra melsvai žalsvos spalvos. Šiurkštusis dyglutis auga senuose spygliuočių miškuose ir sudaro mikorizę su pušimi.

Nors į jį panašus pušyninis dyglutis (Sarcodon squamosus) gausiai auga kerpiniuose pušynuose, šiurkštusis dyglutis Lietuvoje aptiktas pirmą kartą. Daugelis šių grybų yra labai reti ir nykstantys visoje Europoje.