Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Apie gamtą

Kodėl Havajai gyvatėms prakeikti?

2015-04-14

(0)

(23)

(55)

Rūšis:	Standartinė publikacija
Aut. teisės:	Grynas.lt
Autoriai:	Vaiva Rykšaitė

Havajų salos tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nepaliestos žmogaus. Iš tiesų padėtis ten nėra gera – klesti iš kitur atvežti gyvūnai, tarp kurių yra ir pavojingų. Vienos tokių – gyvatės. Jų anksčiau salose nebuvo. O dabar pamačius pavojingus roplius prašoma nedelsiant apie tai pranešti.

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Jei kada susiruošite aplankyti Havajų salas, nenustebkite jei oro uoste jus gerai apieškos. Tačiau čia dirbantys kontrolieriai nuo kitų pasaulio oro uosto darbuotojų skiriasi savo darbiniais interesais. Jei statistinis megapolių vartų sergėtojas pirmiausiai turistų krepšiuose dairysisi ginklų ir aštrių daiktų, tai Havajų darbuotojas labiausiai nudžiugs konfiskavęs kokią sėklą ar šviežią pomidorą. Mat salyno ekosistema itin jautri, o nuo tada kai čia dar XVIII a. pirmą kartą žengė vakariečių kojos, vietos gamtai teko išgyventi daugybę ekoliginių revoliucijų. Visų pirma per pastaruosius 125 metus neįtikėtinai išaugo Havajų žmonių populiacija. 1980 m. čia buvo 90 tūkst. gyventojų, dabar šis skaičius siekia pusantro milijono. Tačiau gamtą žalojo ne tik tiesioginė miestų plėtra ir statybos, bet ir daug naujų augalinių kultūrų bei gyvūnų veisimas.

XIX a. rančų šeimininkams ėmus veisti ožkas ir avis, buvo labai smarkiai sužaloti Havajų „sausos žemės miškai“ (angl. - dryland forest). Šitaip vadinamos unikalios tropinės ekosistemos, kurios pasižymi itin nedideliu kritulių kiekių. Tačiau lietaus trūkumas balansuojamas pačių augalų sukuriama evapotranspiracija - proceso, kuomet augalai į orą išskiria vandens garus. Dar prieš šimtmetį keliautojai aprašė itin gausiai žaliuojančią, sodriai žydinčią Havajų sausos žemės miškų augaliją. Tačiau dabar dėl žmonių veiklos 95 proc. šių miškų jau išnyko, o likusiuose augantys augalai jau laikomi sparčiai nykstančiais ir yra saugomi vyriausybės.

Skaudžiausią smūgį salų ekosistemai smogė vakariečių čia 1930 m. įkurtos cukranendrių plantacijos. Cukranendrių auginimui reikia daug vandens, todėl norint užauginti padorų derlių teko statyti dirbtines irigacines sistemas, kurios savo ruožtu ne tik drėkino plantacijas, bet ir atėmė vandenį iš kitų „ištroškusių“ augalų. Natūralūs upeliai buvo nukreipti link sausringų lygumų, kurios tapo žaliuojančiais cukranendrių laukais. Negana to, dėl derlių puolusių vabalų ūkininkai į Havajus specialiai atvežė 150 nuodingų rupūžių.

Tačiau XX a. pabaigoje Havajų plantacijų savininkai nebepajėgė konkuruoti su užsienio ūkininkais. Dauguma cukraus verslų žlugo, bet kraštovaizdžiui padaryta žala išliko drauge ir su nuodingomis rupūžėmis. Dabar šie gyviai laikomi parazitais, kurie ne tik nenatūraliai įsibrovė į jautrią ekosistemą, bet ir retkarčiais pražudo kokį naminį šuniuką ar kačiuką. Mat kartais smalsiam keturkojui pakanka tik palaižyti varliagyvio nugarą – priklausomai nuo gyvūno dydžio ir svorio, kartais rupūžės nuodų dozė būna mirtina.

Dar vienas cukranendrių industrijos palikimas – indiškieji mangustai. Šie buvo tyčia užveisti keturiose iš aštuonių Havajų salų, siekiant sustabdyti žiurkių (kurios taip pat yra įsibrovėlių rūšis) veisimąsi. Mangustai dauginosi sparčiai, tačiau žiurkės ir toliau ėdė derlių. Mat ūkininkai prieš tai nepagalvojo, kad mangustai ir žiurkės taip niekada ir nesusitiks. Nes žiurkes medžioti turėję mangustai maisto ieškosi naktį, o tuo metu žiurkės sau kietai miega. Iki šiol mangustai laikomi parazitine rūšimi. Didžiausia jų daroma žala – pomėgis ėsti paukščių kiaušinius. Kol kas mangustų dar nėra Kuai ir Lanai Havajų salyno salose, tačiau Kuai jau buvo užfiksuota pora pavienių atvejų. Už šių gyvūnų veisimą ar laikymą namuose gresia nemažos piniginės baudos.

Dauguma aštuntajame dešimtmetyje gimusių havajiečių jau nebeįsivazduoja savo gyvenimo salose be vakarais čia maloniai cypsinčių varlių. Taip, būtent cypsinčių, nes jų leidžiamas garsas labiau ne kvarkimą primena. Koki varlės į Havajus papuolė atsitiktinai, kuomet „Walmart“ prekybos centro užsakymu iš Puertoriko į Havajus buvo atplukdyta vazoninių augalų siunta. O tuose augaluose, kaip jau galima nuspėti, slėpėsi triukšmingosios varlės. Nors jų „kokinimas“ malonus ausiai, tačiau varlės pasižymi dideliu apetitu – suvalgo daugybę vorų ir kitų vabalų, kuriais anksčiau misdavo Havajų paukščiai. Taigi, koki populiacijos didėjimas tiesiogiai susijęs su paukščių skaičiaus mažėjimu.

Turistai mėgsta fotografuoti ryškiai žalius driežiukus gekonus kaip tipišką Havajų simbolį, nė nežinodami kad ši gyvūnų rūšis iš tiesų dar ne taip seniai atkeliavo iš Madagaskaro. Tokių realių pavyzdžių bei išgalvotų istorijų yra daugybė, nes kiekvienas augalas ar gyvūnas turi įtakos salų gamtai ir gyventojams. Viena priežasčių, dėl kurių Havajai vadinami rojumi – čia nėra gyvačių. Šių gyvūnų atsiradimas, spėjama, negrįžtamai sumažintų ar net visiškai išnaikintų nuo plėšrūnų nemokančias apsisaugoti paukščių populiacijas. Tačiau iš lūpų į lūpas vis sklinda gandai, apie gamtoje žmonių pastebėtas gyvates. Oficialiais duomenimis, tarp 1981 ir 1998 m. buvo sugautos aštuonios rudosios gyvatės. Todėl įvairiuose lankstinukuose ir leidiniuose galima išvysti keistokai skambantį prašymą: pamatę gyvatę skubiai skambinkite 911. Tuo tarpu vietiniai tiesmukesni – jas užmuša vietoje. Pasirodo, noras išsaugoti gamtą kartais gali pasireikšti žiaurumu.