Gyvenimas po vandeniu: yra viskas, ko reikia buičiai

Narui ir nardymo instruktoriui Gintautui Krakauskui teliūskuojančio vandens garsas būtinas kaip oras – į upių ir ežerų dugną jis leidžiasi jau 35-erius metus. Ištyręs kelis šimtus Lietuvos ežerų mokslininkas tikina, kad vandens telkiniuose galima rasti bet ką. Anot jo, labiausiai nuo žmonių kenčia tie ežerai, kurie yra prie gyvenamųjų vietų – miestų, miestelių ar kaimų. „Kuo didesnis miestas, tuo labiau būna užterštas ežeras, kuris ribojasi su tuo miestu“, – sako naras.

G. Krakauskas teigia, kad radinius ežeruose galima skirstyti į dvi kategorijas: buitines šiukšles ir daiktus, nugulusius dugne po karo.

Išgėrę alaus vežimėlį parkuoja upėje

Laisvojo nardymo asociacijos „Vienu įkvėpimu“ prezidentas Arvydas Šidlauskas neretai dalyvauja aplinkos švarinimo akcijose. Jis sako, kad daugiausia šiukšlių randama rekreacinėse zonose, kur būna didesni žmonių srautai. „Ketverius metus turime bendrą projektą su Kretingos savivaldybe – valome upę po tiltais. Prie tilto, kuris yra arčiausiai prekybos centro, upės dugne randame po 7–8 vežimėlius. Asmenys atsiveža alaus, išgeria, o vežimėlio atgal grąžinti nereikia – jį reikia nuo tilto mesti į upę“, – žmonių sąmoningumu stebisi A. Šidlauskas.

Anot naro, dėl įvairių sąlygų vanduo kartais būna nešvarus, todėl daiktus tenka traukti apgraibomis. Būna, kad tenka ištraukti ir nuo senų laikų užsilikusių minų.

„Prie tiltų taip pat labai daug padangų. Esame valę ir Neries upę prie Baltojo tilto – ten taip pat gausu padangų. Matyt, žmonėms pramoga nuridenti padangas nuo šlaitų į upes. Kiti ir atsikratyti taip nori, kad nereikėtų mokėti utilizavimo mokesčio“, – netikusius žmonių įpročius pristato A. Šidlauskas.

Nardymo aistruolių klubo „Neriam.lt“ prezidentas Dainius Kublickas tikina, kad tose vietose, kuriose narai jau pasidarbavo ir iš dugno ištempė šiukšles, žmonės linkę nebešiukšlinti, tačiau apskritai darbo valant ežerus užteks dar ilgam.

Kalbinti narai pasakoja, kad upių ir ežerų dugnuose randa visko: plastiko maišelių, stiklių ir plastikinių butelių, telefonų, dviračių, automobilio numerių, asmens dokumentų, pilnų alkoholio butelių, būgnų, lovų, lango rėmų, puodų, lygintuvų, kryžių ir pan. „Galiu vardinti begalę daiktų – viskas, kas naudojama buityje, keliauja į ežero dugną“, – sako G. Krakauskas.

Be dažniausių radinių – padangų, plastiko maišelių ir butelių – narai taip pat randa itin daug cigarečių nuorūkų bei stiklo šukių. „Ežeruose nuorūkų labai daug. Surūko cigaretę, numeta į vandenį, ir rūkoriams atrodo, kad nuorūkos nebematyti. Tačiau dugne viskas matyti kaip ant delno“, – tikina A. Šidlauskas.

Mėgstantiems maudytis Trakų ežeruose G. Krakauskas pataria iš pradžių įsitikinti, kas yra krantuose: „Panėręs matai, kad ten tikras šiukšlynas. Žmogeliui, įbridusiam į vandenį, norisi pasakyti, kad jis žengs kelis ar keliolika centimetrų į šoną ir susipjaustys kojas, nes stiklų – krūvos.“

Tuo metu A. Šidlauskas taip pat visus įspėja nešokinėti į vandenį nežinomose vietose, mat ežere ar upėje gali būti nuskendę lieptai, įrengimai, vamzdžiai ar skardos gabalai. „Šokus į vandenį ir pataikius ant tokių daiktų pasekmės gali būti labai skaudžios, kartais – tragiškos“, – perspėja naras.

Nardymo entuziastai pripažįsta, kad kai kurie daiktai po vandeniu atsiduria ne iš piktos valios. „Nardydami randame žvejybos įrankių, pavyzdžiui, ledo kirtiklių. Kartais tiesiog žvejojant žmogui išsprūsta“, – sako A. Šidlauskas. Savo ruožtu G. Krakauskas priduria, kad sulaukia ir žmonių prašymų ištraukti į vandenį netyčia įkritusius žiedus ar kitus papuošalus.

Pasak G. Krakausko, vandenyje radus įvairių asmens dokumentų ir vėliau susisiekus su jų šeimininkais, pastarieji net žagteli iš nuostabos, kad kas nors jų pamestus dokumentus galėjo rasti.

Vertingiausias radinys – ginklų lobis

Vandens telkinių dugne narai randa ne tik buitinių atliekų, bet ir itin vertingų daiktų. Lietuvos ežerų gelmes išnarstęs G. Krakauskas tikina, kad dažniausiai vertingų daiktų randama atsitiktinai. Asvejos ežere narai yra suradę pusantro tūkstančio metų senumo luotą. Tai paaiškėjo po archeologinių tyrimų ir anglies analizės.

„Vertingiausias mūsų radinys – ginklų lobis. Ginklai buvo pagaminti 1590–1615 m. Radinį – dvi muškietas, pistoletą ir kardą – aptikome Asvejos ežere prieš dvejus metus. Jį atidavėme Lietuvos nacionaliniam muziejui. Kardas jau yra restauruotas ir labai gražiai atrodo – su sidabrine rankena“, – pasakoja G. Krakauskas.

Naro pasiteiravus, ar nesinorėjo radinio pasilikti sau, G. Krakauskas tikino, jog labiausiai džiaugiasi, kad šie ginklai liko Lietuvoje.

„Būtų gaila, jei tai iškeliautų iš Lietuvos. Šiek tiek apmaudu, kad mums net nepasiūlė kokio nors atlygio. Pirmą kartą teko atiduoti rastus daiktus valstybei. Vėliau pagalvojome, kad galbūt galėjome ko nors prašyti, bet po muštynių kumščiais juk nemojama. Internete domėjausi, kiek gali kainuoti šie daiktai. Radinys be galo brangus – vertas dešimčių tūkstančių eurų“, – teigia G. Krakauskas.

Naras pasakoja, kad į vandens telkinius per karą įkrito ir daugiau amunicijos: šalmų, durtuvų, šovinių, ginklų dalių ir pan. „Esu radęs vieną vokišką durtuvą, jo paprašė kolekcionierius“, – sako G. Krakauskas.