Pasaulis turės pasikeisti: kaip 2050 metais išmaitinsime 9 mlrd. žmonių?

Be to, vietoj grūdų galvijus šerti sojomis; toliau atitinkamai plėtoti žuvininkystę, paukštininkystę ir kiaulininkystę, mažinant jaučių ir avių (vištos ir žuvys grūdus paverčia mėsa triskart veiksmingiau nei galvijai; kiaulės užima tarpinę padėtį); ir plėsti prekybą – ne tik dėl to, kad burnų ir augalų nebebus tiek pat, bet ir todėl, kad prekyba skatina specializuotis auginti geriausiai konkrečiame regione derančius pasėlius.

Jei kainos paskatins pasaulio žemdirbius imtis šių priemonių, tikėtina, kad 2050 m. mažesni pasėlių plotai 9 mlrd. išmaitins geriau nei šiandien ir atsilaisvins didžiulės teritorijos gamtos rezervatams. Įsivaizduokite: visame pasaulyje iki 2050 m. nusidriekia milžiniški laukinės gamtos plotai. Nuostabus tikslas, kurį galima pasiekti tik tolesniu intensyvinimu ir kaita, o ne atsitraukimu ir organine mityba.

Iš tikrųjų, apie žemdirbystę pagalvokite kaip apie daugialypį verslą, turint hidroponinį lašinį drėkinimą ir elektros šviesą, auginantį maistą visus metus apleistuose miesto rajonuose, konvejeriu sujungtuose tiesiai su didžiaisiais prekybos centrais.

Mokėkime už pastatus ir elektros energiją, suteikdami tobulintojui mokesčių lengvatas už tai, kad persikelia dirbti žemę kur nors į mišką, pelkę ar savaną.

Tai vilčių teikiantis, džiuginantis idealas. Jei pasaulis nuspręstų – kaip neseniai girdėjau per radiją kalbant vieną profesorių ir vieną vyriausiąjį virėją, – kad šalys turėtų daugiausia pačios užsiauginti ir vartoti savo maistą (kodėl šalys? Kodėl ne žemynai, kaimai ar planetos?), tuomet, žinoma, reikėtų kur kas daugiau dirbamosios žemės. Deja, mano šalis tokia pat netinkama auginti bananus ir medvilnę, kaip Jamaika – auginti kviečius ir vilną.

Jei pasaulis nuspręs – kaip pamišėliškai pradėjo daryti XXI a. pradžioje – degalus varikliams auginti laukuose, užuot išgavęs iš naftos gręžinių, ariamieji plotai vėl turės išsiplėsti. Tada atogrąžų miškams – viso geriausio!

Bet kol viršų ima bent šioks toks sveikas protas, mano vaikaičiai galės gerai maitintis ir aplankyti didesnius ir platesnius gamtos rezervatus nei galiu aš. Tai regėjimas, kurio su malonumu siekiu. O ten link veda intensyvi žemdirbystė. Kai žmonės buvo dar tik medžiotojai-rinkėjai, kiekvienam reikėjo maždaug 1 000 ha žemės, kad išsimaitintų.

Dabar, įvaldžius žemdirbystę, genetiką, naftą, techniką ir prekybą, kiekvienam užtenka kiek daugiau kaip 1 000 m² – 1/10 ha. (Kiek ilgai užteks naftos – kitas klausimas, kurį pagvildensiu vėliau; o kol kas trumpai atsakysiu: jeigu kaina labai pakils, bus pereita prie pakaitalų). Tai įmanoma tik dėl to, kad kiekviename kvadratiniame metre skatinama auginti tai, kas ten auga, o globalinė prekyba rezultatą paskirsto taip, kad kiekvienam žmogui tenka visko po truputį.

Taigi klestėjimo pagrindas – ir vėl specializuota gamyba bei įvairus vartojimas. Politikai mano spėliones gali sužlugdyti. Jei pasaulis nuspręstų auginti organiką – t. y. jei žemdirbystė azoto gautų ne tiesiogiai iš oro, panaudojant fabrikus ir fosilinį kurą, o iš augalų ir žuvies, tuomet daugelis iš 9 mlrd. imtų badauti, ir būtų iškirsti visi atogrąžų miškai.

Taip, parašiau „visi“.

Organinė žemdirbystė, patinka mums ar ne, nėra naši. Priežastis paprasta – chemija. Kadangi organinis ūkininkavimas vengia visų sintetinių trąšų, jis išeikvoja mineralines dirvožemio medžiagas – ypač fosforą ir kalį, o ilgainiui ir sierą, kalcį bei magnį. Iš šios padėties mėginama išsisukti tręšiant susmulkinta uoliena ar žuvimi. Tiesa, šias „priemones“ reikia iškasti arba pagauti.

Vis dėlto labiausiai trūksta azoto; jo galima gauti auginant ankštines kultūras (dobilus, liucernas ar pupeles), įsisavinančias azotą iš oro, ir arba užariant jas dirvoje, arba jomis šeriant galvijus, kurių mėšlu paskui tręšiama. Tada konkretus organinis sklypas derliumi gali prilygti neorganiniam, bet tik kažkur kitur naudojant papildomus sklypus, kuriuose auginamos ankštinės kultūros ir ganomi galvijai, taigi gerokai padvigubinant ariamuosius plotus. O tradicinei žemdirbystei azotą teikia stacionarūs šaltiniai – fabrikai, kurie jį išgauna iš oro.

Apie knygą

Racionalusis optimistas – Matt Ridley

Naujausia M. Ridley knyga, kurioje motyvuotai įrodinėjama, kad žmonijos gyvenimas nuolat gerėja. Iškilus problemoms ar sunkumams, žmonių išradingumas visuomet pasiūlo išeitį. Pradedant žemės ūkiu, ir baigiant informacinėmis technologijomis. Esmė – mainai ir darbo pasidalijimas, kurie daro stebuklus. Labai platus pavyzdžių spektras – nuo akmens amžiaus iki šių dienų. Aiškiai ir puikia kalba parašyta knyga.

Du šimtus metų viešajame diskurse dominavo pesimistai, teigiantys, kad reikalai vis prastės. Bet iš tiesų, gyvenimas tik gerėja, ir dargi įgydamas pagreitį. Maisto prieinamumas, pajamos, gyvenimo trukmė auga; ligos, vaikų mirštamumas, prievarta pasaulyje mažėja. Afrika seka Aziją mažindama skurdą; Internetas, mobilieji telefonai, siuntos gerina žmonių gyvenimus kaip niekada anksčiau.

Savo drąsiame ir pagrįstame paaiškinime kaip žmonijos kultūra teigiamai vystosi per darbo pasidalijimą ir mainus, autorius Mattas Ridley ne tik aprašo kaip viskas juda gerąja kryptimi. Jis paaiškina kodėl. Įžvalgi, gaivi knyga, apimanti visas žmonijos istorijos ribas – nuo Akmens amžiaus iki Interneto – pakeis jūsų mąstymą apie pasaulį teigiama kryptimi.

Apie projektą

Vykdant ES SF projektą „Nacionalinės mokslo populiarinimo sistemos sukūrimas ir įgyvendinimas“, Lietuvos mokslų akademijos iniciatyva išleista dvylikos mokslo populiarinimo knygų serija „Mokslas visiems“.

Jų autoriai išsamiai ir suprantamai atskleidžia šiuolaikinio mokslo bei technologijų vystymosi tendencijas pasaulyje. Demonstruoja sąsajas ne tik tarp įvairių mokslo sričių, bet ir tai, kaip technologijos (pvz., internetas) veikia visuomenę, keičia socialinius procesus ir mūsų mąstymą. Parodo šiuolaikinio mokslo funkcionavimo mechanizmus, jo poveikį visuomenei, jos etikai, žmonių sveikatai bei politikai ir atvirkščiai.

Visas knygas pdf formatu galite nemokamai atsisiųsti iš LMA svetainės.