Šimtus šaltinių ištyrę geologai: geriančiuosius šaltinių vandenį, veikia placebo efektas

Klaipėdos pakraštyje, Rimkų gyvenvietėje galima sutikti nuolat prieš šaltinio atvykstančių žmonių. Su talpomis atkeliaujantys miestiečiai šio vandens vežasi namo, mat yra įsitikinę, jog šaltinio vanduo yra švaresnis ir sveikesnis. Vieni jį naudoja gėlėms laistyti, kiti – atsigaivinti ir maistui gaminti.

Norėdamas informuoti žmones apie šio vandens būklę, praėjusią savaitę klubas „Mes galim“ išplatino informaciją apie atliktus šio šaltinio vandens tyrimus.

„Siekdami informuoti visuomenę apie Rimkų šaltinio vandens sudėtį, vykdome projektą „Šaltinėlis“. Norime suteikti žinių apie vandens sudėtį, kad žmonės patys galėtų nuspręsti teisingai: vartoti tokį vandenį ar ne. Ištyrėme šaltinio vandens cheminę ir biologinę sudėtį, vietoje įrengėme informacinę lentelę su tyrimo rezultatais. Tai yra mūsų antrasis tyrimas, todėl jau dabar galime palyginti 2014 ir 2016 metų duomenų pokyčius“, – 15min atsiųstame laiške rašo klubo pirmininkas Andrius Ignatjevas. (Šaltinio tyrimų duomenysčia.)

Išanalizavusi pateiktus tyrimo rezultatus Aleksandro Stulginskio universiteto Vandens ūkio ir žemėtvarkos fakulteto docentė Midona Dapkienė konstatavo, kad iš principo šio šaltinio vanduo yra geros kokybės.

„Ypač svarbu, kad nėra bakteriologinio užterštumo. Tad pagal pateiktus rodiklius jį galima gerti. Permanganatinė oksidacija rodo šiek tiek organikos, bet tai sunku sukontroliuoti (gal netgi tyrimui indas nebuvo labai švarus), juolab, kad šiais metais ji tikrai nedidelė.

Vienintelis rodiklis, kuris nėra geras – nitratai. Šiais metais jų mėginyje buvo 12,1 mg/l, o 2014 – 5,87 mg/l. Nors norma suaugusiems yra iki 50 mg/l, tačiau vaikams tik iki 10 mg/l. Taigi, šiuo metu jiems gerti tokį vandenį nėra gerai. Gera žinia ta, kad greičiausiai ši koncentracija netrukus sumažės. Mat 2014 metais mėginys imtas sausio mėnesį, kai žemė buvo įšalusi, o šiemet kovą, kai daug kritulių, atlydys, ir vanduo filtruojasi iš aplinkinių teritorijų ir papildo požeminius vandenis. Manau, kad sausuoju periodu ši koncentracija vėl sumažės“, – rašoma tyrimus atlikusio klubo „Mes galim“ svetainėje.

Kitaip nei šio, Rimkų šulinio, daugelio kitų būklė dėl bakteriologinio užterštumo nebuvo tirta. Paprastai ištiriama tik cheminė vandens sudėtis.

Klubo atstovai ragina klaipėdiečius pranešti apie kitus mieste esančius šaltinius, kurių vandenį taip pat mielai imtųsi ištirti. Klaipėdos savivaldybė informacijos apie galimas šaltinių vietas neturi ir tyrimų neatlieka

Vanduo kaip iš čiaupo

Lietuvos geologijos tarnybos Hidrologijos skyriaus vedėjas Kęstutis Kadūnas po trejus metus vykdytų šaltinio vandens tyrimų konstatuoja bendrą tendenciją – gerti galima.

„Bet ir iš krano gerkite drąsiai, – šypteli K.Kadūnas. – Šaltinėlis tai placebas – tikim, kad gydo, tikėkim, gal ir išgydo. Placebo efektas irgi turi savo poveikį. Šaltinio vandens cheminė sudėtis labai artima geriamam iš čiaupo.

Klaipėdoje labai gilūs vandens sluoksniai, Vilniuje – arčiau žemės paviršiaus, bet cheminė sudėtis labai panaši. Šaltinio vanduo gali būti truputį minkštesnis, populiariai sakant, mažiau kalkių priverda jūsų arbatinuke. Jeigu kalbėtume apie mikrobiologinę sudėtį, niekas nėra užtikrintas, ar tas šaltinis neturi bakterijų, ko negali būti iš čiaupo, kur yra griežta vandens tiekėjo ir veterinarų priežiūra“.

Mikrobiologinės sudėties Geologijos tarnyba šaltiniuose netyrė, mat tai nebuvo jų tikslas. Anot K.Kadūno, tai turėtų daryti šeimininkai, arba patys šio vandens vartojimu suinteresuoti asmenys.

Pagal Lietuvos įstatymus, šaltinių šeimininkais yra savivaldybės arba to sklypo, kuriame teka versmės, šeimininkas.

Maisto ir veterinarijos tarnyba šaltinių vandenį imasi tirti tik tais atvejais, kai sulaukia skundų, o tokie yra pavieniai. Anot šios tarnybos Maisto skyriaus vyriausiosios specialistės Vilijos Galdikienės, tarnyba paima mėginius, tačiau jų rezultatas laikinas, nes šaltiniai yra atvirose vietose.

„Kadangi šaltiniai ne visą laiką tokiose vietose, kurios apsaugotos nuo galimos taršos, tai tokios garantijos, kaip, pavyzdžiui, viešo vandens tiekimo gręžiniams, tarnyba negali duoti. Tuo momentu gerai, bet kas bus po mėnesio, garantijos nėra. Šiaip šaltinio sauga ir kokybe rūpinasi šaltinių savininkai, dažniausiai savivaldybės. Kiek žinau, Vilniaus savivaldybė bent jau anksčiau atlikdavo šaltinių vandens tyrimus, kurių vandenį vartoja gyventojai“, – sakė V.Galdikienė.

Pataria pauostyti

Inžinerinių geologinių tyrimų poskyrio vedėjas Vidas Mikulėnas vartojantiems šaltinių vandenį pataria visų pirma apsidaryti.

„Bendrai šį vandenį vartoti nėra pavojinga, bet reikėtų apsidairyti, iš kokios aplinkos trykšta, ar nėra urbanizuota aplinka, akivaizdžiai užteršta, pažiūrėti į vandenį, pauostyti. Jei nėra laboratoriniais tyrimais grįstų duomenų, visiškai nėra užtikrinta, kad jis labai švarus vanduo.

Jei šulinys gamtos saugomoje teritorijoje, būna lentelės su informacija prie vandenį, jo cheminę sudėtį, nitritus ir nitratus, ar neviršija normų, – kalbėjo V.Mikulėnas. – Apie vandens kokybę informaciją talpiname ir Geologijos tarnybos svetainėje, geotopų duomenų bazėje. Kai darbuotojai randa šaltinį, pasemia vandens cheminiams tyrimams, jį aprašo ir apibūdina, gautus rezultatus nesikuklinam viešinti, tegul žmonės žino.

Mūsų tarnybos puslapyje dešiniame meniu galima rasti mygtuką „geotopai“, sutikus su elektroninių paslaugų nurodymais, galima atsidaryti šaltinių žemėlapį arba panaudoti paieškos mygtuką. Vieni šaltiniai daugiau, kiti silpniau apibūdinti, nes kai šaltinių šimtai, darbas didelis, informacija ne visa sudedama“.

Trejų metų darbas

Lietuvos geologijos tarnybos specialistai iki pat praėjusių metų pabaigos vykdė apie trejus metus vykusį projektą, kurio metu aplankė ir aprašė apie 220 Lietuvos šaltinių. Jie surašyti tarnybos kataloge.

Jau išleista pora knygų apie Aukštadvario regioninio ir Žemaitijos nacionalinio parkų šaltinius. Šiemet planuojama išleisti knygas apie Dzūkijos ir Aukštaitijos nacionalinių parkų versmes ir šaltinius. Į leidinius sugulė informacija apie vandens sudėtį, susidarymo sąlygas, informacija, kaip šaltinį pasiekti, aprašomos ir istorinės žinios, tautosaka.

„Daug šaltinių yra Dzūkijoje, ten dėkinga situacija, Aukštaitijoje daugoka, mažiausiai Suvalkijoje, o Žemaitijos nacionalinis parkas yra nedidelė teritorija, aprašyta iki 20 šaltinių. Dzūkijos aprašėme 37, Aukštaitijos parko bus gal iki 20, bet kaip etnografinis regionas jis yra didelis, apima Biržus, Pasvalį, Kėdainius, tad tikrą jų skaičių bijau sumeluoti“, – sakė Lietuvos geologijos tarnybos Hidrologijos skyriaus vedėjas K.Kadūnas.

Anot jo, surinkta informacija nereiškia, jog tai visi šaltiniai.

„Toli gražu ne visi, nes jūs gi vaikštot paupiais ir kiekvieną pavasarį matot šlapių vietų, tai šaltiniukai. Iš tiesų šį skaičių, ko gero, galima būtų dauginti iš dviejų, trijų, niekas nežino. Neįmanoma visų versmių identifikuoti, tai nėra ir tikslas. Svarbiausias tikslas tie šaltiniai, kurie daugiau mažiau žinomi žmonėms“, - sakė K.Kadūnas.

Geologų akiratyje atsidūrė jų pačių klajojant įvairiomis Lietuvos vietovėmis ir vykdant kitus projektus aptikti šaltiniai, pasiremta ir istoriko Vykinto Vaitkevičiaus medžiaga, kuris surašė tautosakinę dalį. Atsiliepė ir gyventojai, mat prieš kurį laiką spaudoje buvo paskelbtos anketos, kurias užpildžius ir atsiuntus Geologijos tarnybai ši ėmėsi tirti žmonių nurodytų versmių. Anot K.Kadūno, gyventojai atsiuntė 20-30 anketų.

Geologijos tarnyba šaltinių tyrimo ėmėsi, nes kaip patys sako, jų misija – žemės gelmės, o šaltiniai ir trykšta iš žemės. Išsamių versmių tyrimų nebūta jau porą dešimtmečių. Profesorius Augustinas Linčius 1989 metais buvo ištyręs 35 šaltinius, kurie Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos buvo įtraukti į registrą kaip gamtos paveldo objektai. Šių metų vasarį geologų dėka minėtą sąrašą papildė dar šeši šaltiniai.