Mokslinis požiūris į labiausiai žmoniją kankinančius klausimus

Tačiau vietoj to mes dėliojame įvairiausius įsitikinimus apie pasaulį. Kol šie įsitikinimai dera tarpusavyje, galime manyti, kad jie vienas kitą sustiprina: tarsi skleidžia gravitacinį lauką, kuris laiko krūvoje „tikėjimo planetą“. Stabili planeta yra tokia, kurioje skirtingos dalys tikrai yra suderinamos – mes ne tik kvailiname save dėl skirtingų mūsų tikėjimo sistemų nuoseklumo. Jeigu jos nėra stabilios, įsitikinimai, kuriuos puoselėjame vienu metu, gali pradėti konfliktuoti ir priversti mus vieną iš jų atmesti (ar tiesiog gyventi su pažintinių prieštaravimų našta). Nauja informacija taip pat gali priversti mus pakeisti savo įsitikinimus – tarsi milžiniškas asteroidas, įsirėžęs į planetą ir sukėlęs chaosą.

Sendami mes linkstame pernelyg prisirišti prie įsitikinimų planetos, kurią sau susikonstravome. Mes kuriame rafinuotus gynybos mechanizmus, kad atremtume konkuruojančių idėjų ar naujų duomenų atakas. Ta sistema verčia mus jaustis patogiai, bet ji priešinasi pokyčiams, nepaisant to, kiek reikėtų ją keisti.

- Savo knygoje pabrėžiate, kaip svarbu susitaikyti su „netikrumu“ ir „neišsamiu žinojimu“. Kitaip negu religija, kuri įsitikinimus laiko „išvykimo taškais“, mokslas laiko juos tebevykstančios kelionės į tiesą „atvykimo“ kryptimis. Kodėl taip svarbu savo įsitikinimų sistemose būti lanksčiam? Kodėl lankstumas žmonėms yra toks nepatogus?

- „Didžiajame paveiksle“ daug rašau apie Bajeso mąstymo būdą. Kai kurioms konkuruojančioms idėjoms mes priskiriame „svaresnį“ tikėtinumą (grubiai tariant, tikimybę, kiek ta idėja gali būti teisinga), tuomet, kaupdami informaciją, mes tas tikimybes atnaujiname. Labai svarbu, kad mūsų tikėjimas viena ar kita idėja niekada netaptų lygus 0 ar 1, nes tai reikštų, kad jokia nauja informacija negalėtų pakeisti mūsų mąstymo apie ją. Tai nėra tas kelias, kuriuo reikėtų eiti per gyvenimą.

Visata yra didžiulė, sudėtinga ir subtili, o mes, žmonės, esame maži, trumpalaikiai ir ne visada tokie racionalūs, kaip norėtume manyti. Mes esame milijonų metų evoliucijos produktas, optimizuotas išgyvenimui iššūkių kupiname pasaulyje ir nebūtinai tam, kad perprastume galutinius tikrovės dėsnius. Mes turime pripažinti, kad esame šališki, kad turime neišbaigtą informaciją ir kad visada galime būti nustebinti.

Toks lankstumas psichologiškai gali būti sunkus, tačiau jis neturėtų mūsų silpninti. Vien tas faktas, kad niekada nepasieksime tobulo tikrumo, dar nereiškia, kad negalime gyventi tikėdami tam tikrais dalykais su itin dideliu pasitikėjimu. Svarbu mokėti laviruoti tarp dogmatiško įsitikinimo ir sekinančio skepticizmo.

- Save apibūdinate kaip ateistą, tačiau neatrodote toks „karingas“, kaip kiti „Naujojo ateizmo“ lyderiai. Pavyzdžiui, rašote, kad „Visata yra kur kas didesnė už tave ir mane, ir noras ją perprasti suvienija žmones per esminių įsitikinimų spektrą. Tai mes esame priešais Visatos paslaptis. Jeigu mums rūpi supratimas, mes esame toje pačioje pusėje“. Ar galite paaiškinti savo požiūrį į netikėjimą?

- Kaip ir rašau knygoje, nenoriu kažkurį žmogų laikyti savo priešu vien dėl to, kad mes nesutariame kai kuriais mokslo ar filosofijos klausimais. Kaip dirbantis mokslininkas, aš visada nesutinku su savo profesijos kolegomis, tačiau mes vis tiek sugebame būti draugiški. Nesutarimai dėl teizmo ar natūralizmo turėtų būti tokio paties pobūdžio.

Tačiau nesu tas, kuris norėtų užtušuoti nesutarimus tiek, kad pradėtų teigti, jog pozicija Dievo ar Visatos atžvilgiu yra nesvarbi. Šie dalykai tikrai yra svarbūs – nuo jų tiesiogiai priklauso ne tik tai, kaip mes mąstome apie pasaulį, bet ir tai, kaip mes konstruojame savo gyvenimo prasmę bei tikslą ir, galiausiai, kaip mes renkamės gyventi kartu. Esu įsitikinęs, kad mokslo ir empirinių tyrinėjimų metodais galima imtis visų įdomių klausimų apie pamatinę mūsų Visatos prigimtį, įskaitant tai, ar Dievas egzistuoja, ar ne, ir beveik nenuginčijami įrodymai liudija, kad jo nėra. Jei sutinku kitą žmogų, kuris su tuo nesutinka, džiaugiuosi galėdamas su juo diskutuoti ir dirbti, kad geriau vienas kitą suprastume.

- Kai kas tvirtina, kad kiekviena pasekmė turi priežastį. Jei Visata yra pasekmė, kuo sunku abejoti, kas tuomet ją sukėlė? Kodėl ji egzistuoja? Ar iš pradžių plytėjo tik didžiulė tuštuma, laukusi, kol bus užpildyta, ir tuomet joje atsirado Visata?

- Netiesa, kad kiekviena pasekmė turi priežastį! Tai tėra patogus būdas kalbėti apie tam tikrus makroskopinio pasaulio bruožus, vadovaujantis mūsų kasdiene patirtimi, kuri nėra pritaikoma gamtos funkcionavimui gilesniame lygyje.

Kai norite analizuoti klausimus apie pamatinę tikrovės prigimtį, turite atsisakyti „priežasties ir pasekmės“ sąvokų ir pakeisti jas „fizikos dėsniais“. Šie dėsniai virsta modeliais, kurie susieja skirtingas Visatos dalis, o ne priežastinių ryšių santykius.

Taigi geriau klausti: ką geriausios mūsų žinios apie fizikos dėsnius gali pasakyti apie Visatos kilmę ir kodėl ji apskritai egzistuoja? Atsakymas: jos gali pasakyti nedaug. Tai tas atvejis, kai turime būti kuklūs. Visata galėjo turėti pradžią arba ji galėjo egzistuoti amžiais. Mes šito tiesiog nežinome. Tikrai nėra priežasčių manyti, kad buvo kažkas, kas ją „sukėlė“. Visata gali tiesiog būti.

- Dažnai mąstydavau apie mokslą kaip apie ypatingą pasakojimo rūšį, pasižyminčią „tvirtinimo tonu“. Jo pasakojama istorija, įskaitant virpančius atomus, besisukančias galaktikas ir evoliucionuojančius organizmus, neabejotinai yra „didingiausia kada nors papasakota istorija“. Tačiau šioje istorijoje trūksta vieno dalyko – transcendentinio mūsų gyvenimo prasmės šaltinio. Kaip be tokio šaltinio, kuriuo paprastai laikomas Dievas, mūsų gyvenimas gali turėti tikrąją prasmę? Jei galutinis Visatos likimas yra begalinės entropijos būsena, kas suteikia gyvenimui vertingumo?

Šiuo atveju mus klaidina „tikroji“ prasmė. Mano gyvenimas turi prasmę be jokios antgamtinės jėgos, nesvarbu, ką kiti apie jį besakytų. Prasmės, kurias mes, riboti žmonės, suteikiame savo gyvenimui, ir yra vienintelės tikrųjų prasmių rūšys, nes tai ir yra vienintelės prasmės.

- Mano požiūriu, būtent tas faktas, kad gyvenimas yra laikinas, suteikia jam vertingumo. Kodėl turėtume rūpintis šimtmečio trukmės egzistencija, jeigu po jos sektų beribis papildomas gyvenimas?

Mes esame pažeidžiamos, efemeriškos, ribotos būtybės, suteikiančios prasmę aplinkiniam pasauliui per savo supratimą ir rūpestį. Mūsų gyvenimai turi prasmę būtent dėl to, kad jie yra viskas, ką turime, ir todėl yra mums be galo vertingi.

- Kokia būtų svarbiausia žinia ar idėja, kuri turėtų įstrigti „Didžiojo paveikslo“ skaitytojams?

- Esu priverstas gudrauti ir atrinkti dvi žinias. Pirma, mes gyvename natūraliame pasaulyje, paklusdami nesulaužomiems dėsniams. Antra, gerai. Tai nėra priežastis egzistencinei nevilčiai. Mes turime daugybę erdvės kurti prasmę ir svarbą, jei tik galime pasitelkti vaizduotę ir drąsą tam padaryti.

Philas Torresas yra „X-Risks Institute“ įkūrėjas, parašęs knygą „The End: What Science and Religion Tell Us About the Apocalypse“ („Pabaiga: ką mokslas ir religija sako mums apie pasaulio pabaigą“).