20 metų vegetaru buvęs profesorius rėžė teisiai šviesiai: vegetarai kenkia gamtai ir griauna mūsų ekosistemą

Jei kartais pamiršote mokykloje girdėtą biologijos kursą apie maistą, pateikiame trumpą priminimą, kuris leis suprasti, kodėl žiūrint iš tam tikros pozicijos, būdamas vegetaru žmogus kenkia gamtai.

Augalai sudaro kiekvienos maisto grandinės pagrindą. Jie, naudodami šviesą, vandenį ir anglies dioksidą verčia gliukoze, kuri suteikia jiems energijos ir palaiko gyvybę.

Tuo tarpu gyvūnai sau maisto (su tam tikromis išlygomis) sintetinti negali, todėl ėda augalus ir/arba kitus gyvūnus. Gamtoje didesni/sumanesni padarai dažniausiai doroja mažesnius/blogiau išsivysčiusius, tokia yra ekosistemų tvarka. Žinoma, yra augalų, kurie taip pat prisitaiko valgyti gyvius, tačiau tai veikiau išimtys.

Naujoje savo knygoje profesorius Andrew F. Smithas pažėrė daug kritikos vegetarams ir pateikė faktus, kodėl žmonės neturėtų būti vegetarais.

„Iškramtykime“ tiesą

Pirmiausia autorius aptaria „valgymo tranzityvumą“. Taip jis vadina elementų sekas, susijusias su po kiekvienu elementu einančiu (antru, trečiu, ketvirtu…) elementu. Pasak jo, visi elementai vienas su kitu yra susiję ne tik eiliškumo tvarka.

Paimkite nuvalkiotas frazę: „jūs esate tai, ką valgote“, tačiau pagal šią teoriją jūs esate tai, „kurį“ valgote. Toks požiūris šį teiginį padaro suasmenina ir taip pat parodo, kad žmogaus maistą sudaro ne tik dirbtiniai produktai, bet ir gyvos (kažkada buvusios gyvos) būtybės.

Augalai maistines medžiagas gauna iš dirvožemio, kurį sudaro yrančios augalų ir gyvūnų liekanos. Taigi, net tie žmonės, kurie mano, jog išgyvena vien augalų dieta, iš tikrųjų nežino, kad taip pat valgo ir gyvūnų liekanas. Štai kodėl neįmanoma būti 100 procentų vegetaru.

Autorius pats prisipažįsta, kad buvo „vegetaru“ apie 20 metų ir beveik „veganu“ šešis metus: „Aš tikrai nesu prieš šią mitybos praktiką. Tačiau, manau, kad daugelis „vegetarų“ ar „veganų“ turėtų daugiau pasidomėti būtybėmis, kurias patys valgo“.

Daugelis tokių žmonių, agituodami už mėsos atsisakymą, pasakoja apie gyvūnų skausmą, kurį šie patiria skerdžiami, tačiau biologų (Anthony Trewavaso, Stefano Mancuso, Daniel Chamowitzo ir František Baluškos) tyrimai rodo, kad augalai yra taip pat jautrūs jų dalių žalojimui. Kitaip tariant, jie reaguoja į aplinką išgyvendami tiek malonias, tiek nemalonias patirtis ir puikiai žino, ką reiškia mirti.

Tiksliau, jie turi penkis žmonėms būdingus pojūčius ir dar apie 20 mums nežinomų jutimų. Jie net turi hormoninės informacijos apdorojimo sistemą, kuri panaši į gyvūnų neuroninį tinklą. Augalai taip pat rodo aiškius savimonės ženklus ir gali net išmokti bei mokyti kitus.

Svarbu nepamiršti, kad „vegetarizmas“ ir „veganizmas“ nėra toks jau ekologiškas maitinimosi būdas, kaip daugelis įsivaizduoja. Skanaudami rytine kava, nė nesusimąstote, kad jos ruošimo prekybai metu išsiskiria tonos anglies dioksido, o jei paskaičiuosime, kiek vandens reikėjo sunaudoti, kad galėtumėte užkandžiauti savo mėgstamais migdolų riešutais, turbūt mintys apie maistą pasidarys visai nesaldžios.

Žodis skeptikams

Kai kurie biologai gali sakyti: „pirmiausia, augalai nevalgo oraliniu būdu (kramtydami ir rydami), kaip kitos gyvybės formos. Antra, nors ir tiesa, kad augalai įsisavina maistines medžiagas iš dirvožemio, kurios galėjo atsirasti iš gyvūnų liekanų, tačiau jos nėra organinės: azotas, kalis, fosforas ir kiti mikroelementai. Jie sudaryti iš perdirbtų mineralų ir neturi jokių gyvulinės mėsos požymių“.

Esmė ta, kad augalai įsisavina anglies dioksidą, saulės energiją, vandenį ir mineralus, kurie jiems padeda augti bei gyvuoti. Nors tai tik elementai, tačiau jų sudėtyje vis vien yra prieš tai buvusio kūno pėdsakų, nesvarbu, ar tai buvo augalas, ar gyvūnas.

Taigi augalai, vartoja ir augalinės, ir gyvulinės kilmės medžiagas, kaip ir gyvūnai. Tad, kodėl vienos rūšys turėtų būti privilegijuotos, o kitos ne? Tai daugiau požiūrio ir tikėjimo klausimas, o ne moksliniai argumentai.

Vegetarai daro žalą gamtai

Pažiūrėkime į mūsų santykį su maistu kitu rakursu: atsižvelgiant į tai, kad žmonės yra gyvų būtybių bendruomenės dalis (augalų ir gyvūnų), mes esame valgytojai, bet taip pat ir tie, kuriuos kažkas suvalgys. Nors sunku tai pripažinti, bet esame visavertė maisto grandinės dalis! Ir kiekvieno gerovė čia priklauso nuo gerovės visiems.

Tokia bendro gyvenimo simbiozė būtina visos ekosistemos harmonija. Taigi, jeigu žmonės nevalgo mėsos, kurią jo protėviai valgė tūkstančius metų, jie įsikiša į natūralią maisto grandinės apykaitą.

Mūsų poreikiai, kuriuos turime patenkinti, kartu yra ir visos planetos reikalas. Ir tose vietose, kur sunku vien iš augalų gauti organizmui svarbius riebalus bei kitus elementus, žmonės juos pasisavina, vartodami gyvūnų mėsą. Tuštindamiesi ar numirę, jie patręšia žemę ir taip prisideda prie kito gyvio egzistavimo.

Visas mūsų gyvenimas įsisuka į sudėtingą individų, rūšių ir ištisų ekosistemų tarpusavio santykių verpetą. Kiekvienas iš mūsų skolinasi, naudoja ir grąžina maistines medžiagas atgal į gamtą. Šis ciklas yra tai, kas leidžia gyvybei egzistuoti. Pavyzdžiui, juodžemis yra toks derlingas ne dėl ko nors kito, o dėl to, kad jame pilna gyvų organizmų palaikų.

Kaip teigė mokslininkė Melissa Nelson: „Mūsų protėvių kaulai tapo dirva, dirvožemis augina mūsų maistą, kuris patenka į mūsų kūnus, ir mes tampame viena visuma, pažodžiui ir metaforiškai, kartu su teritorijomis, kuriose gimėme“.

Taigi, prieš tapdami vegetarais, susimąstykite, ar tikrai savo elgesiu norite sutrikdyti jus supančios ekosistemos harmoniją.

Andrew Smith
Drekselio universiteto anglų kalbos ir filosofijos profesorius
„The Conversation“