„Debesų sėja“ užsiima jau 60 šalių penkiuose žemynuose: štai kaip žmonės valdo lietų

Pilotai mokomi praktiškai

Kai „debesų sėja“ užsiimantis pilotas įskrenda į audros debesį, jo tikslas nėra nuskristi iš taško A į tašką B: jo tikslas – iš debesies gauti naudos. Tad kaipgi vyksta „debesų sėjos“ procesas?

Pasinėrus į debesį, iš pradžių nesimato beveik nieko. Paskui staiga prieš akis išnyra tamsi debesų masė baltais kraštais – būtent jos ir reikia. Tai – audros ląstelė.

„Debesų sėja“ – tam tikrų cheminių medžiagų įterpimas į debesis, siekiant padidinti kritulių kiekį. Per pastaruosius penkerius metus šis metodas labai paplito kritulių stokojančiose šalyse. Šiuo metu, siekdamos išprovokuoti daugiau lietaus, „debesų sėjos“ operacijas vykdo apie 60 šalių penkiuose žemynuose.

Vis dėlto, nėra paprasta suprasti, kaip ir kada skristi į debesis.

Paprastai pilotai nemokomi skristi link audros debesų ar į pačius debesis. Svarbiausia yra išmokyti pilotus matyti bendrą vaizdą – stebėti vėjo poslinkius, gūsių frontus, kylančio ir besileidžiančio oro sroves, t. y. visus pavojus, kurių įprastai pilotuojant lėktuvą reikia vengti, sako JAV įmonės „Weather Modification Inc.“ (WMI) operacijų viceprezidentas Hansas Ahlnessas. Kad gerai parengtų naujoką, patyręs pilotas turi jį įsisodinti į lėktuvą, nusiskraidinti į audros debesį ir parodyti, ką ir kaip daryti. Ir taip bent porą kartų.

„Niekaip kitaip to neišmoksi“, – sako H. Ahlnessas.

Susidomėjimas didėja

Įmonė, kurioje dirba H. Ahlnessas, įsteigta 1961 m., po to, kai Šiaurės Dakotoje dėl krušos buvo prarasta nemažai derliaus. „Debesų sėjos“ projektus įmonė yra vykdžiusi Senegale, Malyje, Saudo Arabijoje, Malaizijoje, Australijoje. Kai tik kur nors sausra, iškart pasipila prašymai gelbėti. Iš visur – Amerikos, Kinijos ar Artimųjų Rytų – žmonės skambina ir prašo padėti „susitvarkyti“ su debesimis.

Pirmieji moksliniai tyrimai orų modifikavimo srityje atlikti praėjusio amžiaus penkto dešimtmečio pabaigoje, daugiausia JAV. Kai šią sritį ėmėsi finansuoti „General Electric“, „debesų sėjos“ projektai įgavo pagreitį.

Nors kurį laiką dėl įvairių veiksnių dėmesys šiai sričiai buvo kiek sumažėjęs, Pasaulinės meteorologijos organizacijos specialistas Deonas Terblanche`as, atsakingas už įvairių klimato ir oro programų vykdymo priežiūrą, sako, kad šiuo metu susidomėjimas orų modifikavimu vėl didėja.

Taikant praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje Pietų Afrikoje sukurtą higroskopinės „debesų sėjos“ metodą, vandenį absorbuojančios druskos (natrio, magnio ir kalio chloridų mišinys) paskleidžiamos tam tikrose debesų dalyse: druskos sugeria drėgmę, taip suformuodamos lietaus lašelius. Anksčiau šiuo tikslu buvo naudojamas sidabro jodidas, kurio molekulinė struktūra panaši į ledo, tačiau praėjusio amžiaus pabaigoje pereita prie netaršių higroskopinių druskų. Tam tikromis sąlygomis pigesnė ir optimalesnė gali būti ne iš oro, o nuo žemės atliekama „debesų sėja“ – tuomet gali būti naudojamos priešlėktuvinės arba raketų paleidimo sistemos.

Veiksmingas metodas

Remiantis įvairių bandymų duomenimis, „debesų sėja“ yra akivaizdžiai veiksminga. Skaičiuojama, kad taikant šį metodą kritulių kiekis padidėja nuo 15 iki 40 proc.

Paprastai „debesų sėja“ atliekama įprastais dviejų variklių orlaiviais, prie kurių apačios ir sparnų eilėmis pritvirtinami specialūs laikikliai su cheminių priemonių užtaisais. H. Ahlnessas prisimena, kaip, būdamas vaikas, stebėdavo „debesų sėjos“ lėktuvus kylant į dangų kaskart, kai tik pasigirsdavo griaustinis.

Pasaulinėje meteorologijos organizacijoje konsultantu dirbantis Jeanas Francois Berthoumieu sako, kad, norint atlikti tokius skrydžius, būtina labai gerai susiplanuoti laiką ir suprasti audros ląstelės ciklą.

„Debesų sėją“ atliekantis pilotas turi stebėti radarus, nustatyti, kur yra audros ląstelė, įsitikinti, kad cheminių medžiagų užtaisai parengti, ir įvertinti debesų tinkamumą. Jei visi ženklai teigiami, higroskopiniai užtaisai aktyvuojami, ir į kylančio oro sroves paskleidžiamos cheminės daleles. Skrisdamas maždaug 160 m atstumu nuo audros pagrindo, pilotas turi nustatyti sunkėjančias debesų dalis ir aptikti naujai susidariusias audros ląstelės vietas.

Kiekvieną kartą – vis kitaip

Pasak H. Ahlnesso, nardyti po debesis smagiau vasarą nei žiemą. Žiemą, kai į debesį skrendama siekiant išprovokuoti snygį, vaizdai nėra tokie įspūdingi, o jei lėktuvo išorėje susidaro per daug ledo, pilotas turi leistis žemiau, kur šilčiau. Vasarą įdomiau – oro sąlygos keičiasi daug dažniau ir yra sunkiai nuspėjamos.

J. F. Berthoumieu teigia, kad gerai suplanuotos užduotys sėkmingai įvykdomos beveik visada. Tačiau universalaus metodo nėra – juk nebūna nei dviejų vienodų audrų, nei dviejų vienodų debesų.

Prieš pradedant vykdyti „debesų sėjos“ užduotį, labai svarbu suprasti reikiamoje vietoje susiformavusių debesų pobūdį, sako JAV įsikūrusiame Nacionaliniame atmosferos reiškinių tyrimų centre (angl. National Center for Atmospheric Research) dirbantis mokslininkas Roelofas Bruintjesas, Pasaulinėje meteorologijos organizacijoje taip pat vadovaujantis orų modifikavimo ekspertų grupei. Pasak jo, neįmanoma taktikos ir metodų tiesiog perkelti iš vienos vietos į kitą – kaskart reikia įsitikinti, ar konkretūs debesys yra tinkami šiai užduočiai atlikti.