Lietuvos mokslininkės atkleidė, kokias paslaptis saugo gyvūnų dantys: tyrimas pateko į prestižinį mokslinį žurnalą

Statistiniai skaičiavimai ir modelio derinimas buvo atliekami tiriant šiuolaikinių gyvūnų dantis, tą patį modelį galima būtų pritaikyti pagal senus gyvūnų palaikus nustatant seniai praeityje vyravusias klimato sąlygas konkrečiose vietovėse.

„Mūsų analizė parodė, kad vien pagal didesnių žolėdžių gyvūnų dantų morfologines savybes galima nustatyti su aplinkos produktyvumu susijusias klimato charakteristikas“, – tyrimo, publikuoto prestižiniame recenzuojamame žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“ išvadose rašo pagrindinė tyrimo autorė Indrė Žliobaitė.

Aalto universitete Suomijoje dirbanti duomenų analizės, modeliavimo ir algoritmų specialistė kartu su kolegomis iš Helsinkio universiteto (Suomija), Lundo universiteto (Švedija), Macquarie universiteto (Australija) ir kitų mokslo įstaigų bei gamtos istorijos muziejų vysto modelius, skirtus nustatyti žolėdžių dantų formos priklausomybę nuo klimato sąlygų.

Modelio vystymo pagrindu tapo duomenys apie įvairių stambiųjų žolėdžių dantis iš 13 Kenijos nacionalinių parkų, surinkti per pastaruosius 60 metų. Nustatyta, kad tam tikros dantų savybės pakankamai tiksliai nusako tam tikras orų charakteristikas net ganėtinai mažame regione. Be to, dantų išvaizda labiau priklauso ne nuo vidutinių sąlygų tame regione, o nuo mitybą labiausiai ribojančių veiksnių.

„Modeliai sudaromi ir tikrinami su šių dienų duomenimis, kadangi šiai dienai galime žinoti, kur kokie gyvūnai gyvena, kokie jų dantys, taip pat žinome, koks tose vietose klimatas (kiek kritulių, kokia temperatūra ir pan.). Šiandienos kritulius ir temperatūrą pamatuoti galime, bet kaip buvo prieš milijonus metų nežinome“, – rašė I.Žliobaitė.

Mokslininkės teigimu, geriausiai išsilaikiusi gyvūnų fosilijų dalis dažniausiai būna būtent dantys, tad taikant tuos pačius kriterijus galima charakterizuoti gyvūnų dantis, o pagal jų išvaizdą pritaikius lietuvės sukurtą metodiką nustatyti ir koks klimatas tose vietose vyravo, kaip jis kito.

„Šiandien svarbu suprasti, kaip kito klimatas praeityje ne tik dėl paties supratimo, bet ir kad norint įvertinti, kaip klimatas kis ateityje“, – rašė mokslininkė.

Funkciniai dantų pakitimai, I.Žliobaitės teigimu, išsivysto evoliucijos eigoje per ilgą laikotarpį. Gali būti, kad gyvūnai su tam tikram klimatui (ir dėl jo vyraujančiai augmenijai) labiau tinkamais dantimis numigruoja iš vienos vietos į kitą. Taigi, tam tikroje vietovėje gyvenančių stambiųjų žolėdžių dantys yra tarsi piršto atspaudas, nusakantis aplinkos sąlygas ir klimatą.

„Šiame straipsnyje pirmą kartą pademonstravome, kad tos dantų charakteristikos labiau atspindi ribojančias aplinkos sąlygas, negu vidutines. Pavyzdžiui, jeigu aplinkos sąlygos tokios, kad per metus ar kas kelis metus pasitaiko didelė sausra ir žolė smarkiai išdžiūsta, pasidaro sunkiai kramtoma, tai tie gyvūnai, kurie turi tokiam maistui tinkamus dantis, labiau tikėtina, išgyvens tuos sunkius periodus“ – rašė I.Žliobaitė.

Dantų išvaizdos ir maistui naudojamos augmenijos ryšį mokslininkė iliustravo arklio ir briedžio pavyzdžiu. „Briedžio dantys trumpi ir aštrūs, o arklio – ilgi ir plokšti. Briedžio dantys labiau tinka kramtyti lapams ir panašiai, o arklio – išdžiuvusiai žolei. Iš esmės – kuo ilgesni dantys, tuo ilgiau jų užtenka kramtant sunkiai kramtomą maistą, kuris auga prastomis aplinkos sąlygomis (sausa, karšta).

Tokius ir panašius dantų požymius ir naudojame klimato modeliuose. Kiti požymiai – ar yra aštrių briaunų, dantų sutvirtinimų, dantų cemento, ar dantų paviršius plokščias ir panašiai, – rašė mokslininkė.

Tiesa, visus naminius gyvūnus mokslininkams iš analizės teko šalinti – sunku nustatyti, kiek jų dantų forma priklauso nuo klimato, o kiek ją lemia žmogaus parūpinamas maistas.