Tik dabar paaiškintas visiems žinomas, bet ypatingai keistas banginių elgesys

Kadangi vandenynas yra ganėtinai miglota vieta, dauguma jūros gyvūnų pasitelkia garsus bendraudami. Vandenyje garsas keliauja daug efektyviau už šviesą. Kuprotasis banginis yra vienas iš geriausiai žinomų vandenyno vokalistų.

Nors patinų garsai jau seniai ištirti, tačiau taip vadinami „socialiūs skambesiai“ skleidžiami patelių, patinų bei jų jauniklių yra mažiau suprantami. Tai garsai, kurie pasireiškia paviršutiniame vandens sluoksnyje, kai banginis garsą išgauna uodega ar nugara pliaukštelėdamas į vandenį. Banginiai naudoja savo kūno dalis kaip būgnų lazdeles, kurios sukelia didžiulį triukšmą.

„Toks jų elgesys pasireiškia tada, kai triukšmas fone yra didesnis, -  sako S. Kavanagh. - Akustinis garsas girdimas labiau už vokalinį signalą“.

Tai primena žmonių gebėjimą bendrauti esant dideliam atstumui ar per dideliam triukšmui. Lygiai taip pat ir banginiams reikia alternatyvaus būdo bendraujant per atstumą.

Įdomiausias dalykas yra tai, kad reikia ganėtinai daug energijos norint išgauti garsą paviršutiniame vandens sluoksnyje, ir jis yra dažniausiai atliekamas banginių migracijos metu, kai didžioji dalis žinduolių badauja. Galima teigti, kad šis elgesys yra tikrai svarbus.

Siekdama atlikti tyrimą apie ypatingą banginių elgesį, S. Kavanagh ir jos komanda apsistojo Australijos Pareigian Paplūdimyje nuo rugsėjo iki spalio 2010-aisiais bei 2011-aisias metais. Ten jie galėjo lengvai stebėti banginius nuo kranto, nes jie praplaukdavo 10 kilometrų nuo pakrantės atstumu iš tropinių veisimosi vietų į Antarkties vandenis. Komanda rinko duomenys iš 76 grupių banginių, iš kurių 88 procentai buvo aktryvūs vandens paviršiuje.

Vienas elgesio modelis išryškėjo praėjus 200 valandų stebėjimo: banginiai buvo labiau linkę iššokti iš vandens, kai artimiausia grupė buvo daugiau nei keturis kilometrus nutolusi nuo tos, kuri ruošėsi iššokti. Iššokimas iš vandens leidžia visiems banginiams bendrauti tarpusavyje, o ne vien tik grupėse. Tačiau uodegos ir pelekų tėškimasis į vandenį buvo labiau uždaresnis bendravimo būdas, kai kelios grupės prisijungdavo ar nutoldavo viena nuo kitos. Tai pabrėžia uodegos ir pelekų tėškimosi funkciją skirta išlaikyti taktiškus santykius tarp mažų bei didelių grupių.

Tyrimo rezultatai, paskelbti žurnale "Jūrų žinduolių mokslas“ taip pat parodė, kad banginiai vandens paviršiuje buvo aktyvūs pakilus vėjui.

„Tai viską paaiškina, - sako banginių biologas Chris Parsonsas iš George Mason universiteto Virdžinijoje, kuris nedalyvavo šiame tyrime. - Nors šie banginiai gali skleisti garsus keliaudami didelius atstumus, tačiau jeigu yra didelis garsas vandenyne, tai jis labai lengvai užgožiamas. Iššokdami į orą ir tėkštdamiesi į vandenyną banginiai primena labai entuziastingo vaiko šokinėjimą, rankų kėlimą klasėjė“.