Mamutai dramblių sąskaita. Kuo gresia išmirusių gyvūnų klonavimas – žmonija ir vėl prisidirbs?

Kaip prikelti mamutą? Paimame DNR iš ilgai buvusios užšaldytos ląstelės, kaip surogatinę motiną panaudojame šiuolaikinį gyvūną ir taip pasaulį išvysta visavertis seniai mirusio individo klonas. Skamba kaip receptas iš tolimos ateities su skraidančiais automobiliais ir kiborgais, tačiau biologai užsiima tuo jau nuo 2003 metų. Pirmiausiai tai atlikta su Javos bantengi jaučiais, kurie yra tolimi karvių giminaičiai. Dėl Indonezijoje pradėto aktyvaus kryžminimo su kuo pasitaikė, grynakraujų rūšies atstovų praktiškai neliko, ir buvo nuspręsta populiaciją atstatyti, auginant klonus iš prieš 20 metų užšaldytų ląstelių. Surogatine motina tada, 2003 metais, tapo paprasta amerikietiška karvė: jai gimė pora bantengi veršelių, iš kurių vienas išgyveno septynetą metų.

Nuo tada ši technologija išbandyta su retais juodakojais šeškais, servalais ir ispaniniu ožiu. Pastarieji oficialiai laikyti išnykusiais nuo 2000 metų iki 2009-ųjų, kai pirmą kartą istorijoje biologai atgaivino išnykusią rūšį – tegul ir vos kelioms minutėms: dėl plaučių defekto naujagimis ožys praktiškai iš karto nugaišo. Tačiau antrajame šio šimtmečio dešimtmetyje išmirusių rūšių atgaivinimas iš grynai utopinės idėjos virto konkrečiais tyrimų projektais. Rengiamasi prikelti didįjį stepinį teterviną, karvelį keleivį ir, savaime aišku, mamutus. Vasario gale vienas iš genų inžinerijos kūrėjų, Harvardo genetikos profesorius George'as Churchas, pareiškė, kad jo komanda po poros metų sukurs mamuto ir afrikinio dramblio hibridą. Didelį progresą mokslininkams padėjo pasiekti vos prieš penketą metų sugalvota CRISPR/Cas9 sistema, itin tikslaus DNR redagavimo technika, jau užsirekomendavusi taip, kad pernai jos autoriai varžėsi su Donaldu Trumpu dėl „metų žmogaus“ vietos ant žurnalo Time viršelio.

Vieno iš pagrindinių kandidatų į prisikėlimą istorija leidžia suprasti, kaip tai nutinka. XIX amžiaus viduryje karveliai keleiviai sudarė 40 procentų visų Amerikos paukščių ir liudininkai aprašė, kaip milijoniniai jų pulkai skrieja, užtemdydami dangų nuo horizonto lig horizonto. Bet jau 1914 metais Cincinačio zoologijos sode nugaišo paskutinė žinoma šios rūšies patelė Martha, ir rūšies istorija baigėsi: karvelius šaudė, pešė, kepė ir rūkino visame žemyne ir niekas nemanė, kad tokiam įprastam ir plačiai paplitusiam paukščiui įmanoma kaip nors pakenkti.

Klonavimas lyg ir suteikia viltį, kad sunaikintas rūšis įmanoma atkurti, ir be to – pramoniniu mastu. Pradanginome kokį nors kurmėną? Ne bėda – prikelsime laboratorijoje. Tačiau kovo mėnesį mokslo žurnale Nature Ecology and Evolution publikuotas Kanados, Australijos ir Naujosios Zelandijos biologų straipsnis, kuriame teigiama: vienos išnykusios gyvūnų rūšies atgaivinimas lemia nuo trijų iki aštuonių kitų, kol kas dar gyvų, rūšių išnykimą.

Viena iš svarbiausių problemų – pinigai ir specialistų rankos. Ir svarbiausia netgi ne tai, kad darbuotis su embrioninėmis ląstelėmis, atlikti taškinius dramblio DNR pakeitimus ir steriliomis sąlygomis laikyti būsimą mamutuko motiną dramblę, būtų brangus malonumas. Straipsnio autoriai netgi nesureikšmina visų laboratorinių darbų kainos: tokiam vienkartiniam projektui, jei ne iš vyriausybės, tai iš kokio nors ekscentriško milijardieriaus pinigų tikrai atsirastų. Tačiau paskui reikėtų to, dėl ko ir sumanytos visos šios manipuliacijos ląstelių branduoliais: reintrodukcijos, rūšies grąžinimo į natūralią aplinką.

Ekologijos požiūriu, situacija po sėkmingo rūšies sugrąžinimo eksperimento niekuo nesiskirtų nuo katastrofos. Ką tik gyvenimui sugrąžinta rūšis ir, pagal optimistiškiausią scenarijų, galinti daugintis nelaisvėje, pagal visus parametrus būtų ant išnykimo ribos. Gyvenamoji aplinka nebūtų gimtoji: planeta pakito ne tik nuo mamutų epochos, bet ir nuo karvelio keleivio laikų. Jau nekalbant apie tai, kad prisikėlėliams tektų dalintis teritorija su dabar ją užimančiais. Prikeltos rūšies individus neigiamai veiktų artimų giminaičių kryžminimo pasekmės. Įprastai vyresniųjų jaunesniems perduodamiems gyvybiškai svarbiems įpročiams – nuo paukščių giesmių, perskridimų maršrutų iki maisto paieškų – tiesiog nebūtų iš kur rastis. Prisiminus, kiek tenka terliotis su dar neišnykusiomis pandomis – tarkime, prieš pasirodant pandų jaunikliams, kaskart tenka persirengti pandomis patiems, – užduotis nebeatrodo tokia paprasta. O juk ne visi svarbūs išnykę gyvūnai tokie fotogeniški kaip pandos, tad svarbu iš karto apsispręsti, kas už tai sumokės ir, svarbiausia, mokės ir toliau, kai po kelių metų prikeltosios aštuonmetrinės jūrų karvės nebebus naujiena.

Siekdami svarstyti konkrečiau, mokslininkai paėmė 70 neseniai išmirusių Naujosios Zelandijos arba Australijos gyvūnų sąrašą ir pasirinko iš jo tuos, kurie turi nykstančių giminaičių. Paskui paskaičiavo preliminarų vienos rūšies prikėlimo biudžetą (čia atsižvelgiama į tokias išlaidas, kaip tvoros, saugančios nuo plėšrūnų, statymas draustinyje, ar atlyginimai komandai, kuri daug metų sektų gyvūnus). Vienos rūšies sugrąžinimas Australijoje kainuotų apie penkis milijonus dolerių (vidutiniškai) ir apie 20 mln – Naujojoje Zelandijoje. Jei šiuos pinigus skirs valdžia, taupyti neišvengiamai teks kitų rūšių, kurioms gresia išnykimas, sąskaita. Duodamas interviu New York Times, vadovaujantis autorius pareiškė, kad vos po pusšimčio metų taip galime likti vien su mamutais, tačiau be dramblių. Saugoti dramblius nuo ginkluotų brakonierių ir ilčių medžiotojų Afrikoje gali būti sudėtingiau, nei prižiūrėti gauruotus mamutus kur nors šiaurėje.

Tad, ar nebūtų galima išleisti ir tuos ir kitus milijonus naudingiau – tarkime, medicinai? Rūšių išsaugojimas tam tikra prasme ir yra investicija į mediciną. Pastaruosius penkis dešimtmečius mokslininkai neretai ir nagrinėja įvairių retų rūšių biologinius mechanizmus, padedančius suprasti žmogaus ligas. Pilkasis smėlrausis nesensta, o rykliai turi į nieką nepanašų imunitetą, trukdantį vėžio vystymuisi. Jų ir mūsų genų skirtumai gali pateikti užuominų, ką būtų galima pakeisti kokių nors žmogaus ląstelių DNR, kad vėžiu nesirgtume ir mes. Tarkime, kad ir tuo pačiu CRISPR metodu, kuriuo rengiamasi prikelti mamutus.

B. Kozlovsky
Colta.ru skyrelio „Mokslas“ redaktorius
republic.ru