Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Apie gamtą |
Žmogus iš gamtos gauna daugybę būtinų dalykų, o iš esmės – dovaną gyventi. Visa tai mokslininkai dar 1970 metais pavadino ekosisteminėmis paslaugomis (ecosystem services) ir apibrėžė kaip sąlygas ir procesus, kuriais natūralios ekosistemos patenkina žmonijos poreikius ir palaiko jos egzistavimą. Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Dabartinė ekosisteminių paslaugų būklė, pagrindinės tendencijos ir poveikis žmonijos gerovei buvo detaliai analizuotos Tūkstantmečio ekosistemų vertinime (Millennium Ecosystem Assessment, 2005), kurį 2001-2005 metais atliko daugiau kaip 1 360 ekspertų iš viso pasaulio. Kad visuomenei ir sprendimus priimančioms institucijoms būtų lengviau suvokti, ką reiškia ekosisteminės paslaugos, jos yra vertinamos socialinės ekonomikos rodikliais. Ši samprata iš esmės yra antropocentrinė, todėl gana subjektyvi, tačiau patogi norint įvertinti aplinkos kokybės problemų kainą ir sąnaudas pasekmių pašalinimui. Senovės civilizacijos saikingai ir tvariai naudojo gamtos išteklius, o pati gamta ir jos jėgos buvo gerbiamos ir garbinamos. Kaip vaizdžiai rašo D. Dilytė, senovės Romoje „akveduktais vanduo tekėjo ir dieną ir naktį... romėnai jau buvo išradę čiaupus, bet tik kartais truputėlį juos prisukdavo. Uždaryti vandens kelią, nutraukti amžiną jo bėgimą jie nedrįso, nes manė, kad vandentiekis yra šaltinio tąsa, kad juo bėga gyvybės kupina substancija. Dėl to romėnų poetai šlovino vandentiekius ne kaip besieles betono konstrukcijas, o kaip gyvų, dainuojančių ir čiauškančių dievaičių takus“. Jei nūdien tūlas panteistas garsiai pareikštų, kad upė ar šaltinis yra gyvas sutvėrimas ir turi ne mažesnes kaip individas „asmenines“ teises ir laisves, greičiausiai, toks asmuo būtų palaikytas keistuoliu... Grįžti į praeitį, aišku, nedaug kas nenorėtų, tačiau užmiršti pagarbą gamtai tikrai nederėtų. Nūnai gerėjant gyvenimui, didėjant vartojimui ir Vakarų pasaulyje įsigalint neoliberalizmo ideologijai daugeliui suprantamą vertę įgauna tik tai, kas išvirsta į prekę ar paslaugą, turinčią konkrečią kainą. Todėl, siekiant sudėlioti visuomenės vertybių prioritetus, tenka aplinką „suprekinti“ ir įvertinti iš jos gaunamų paslaugų piniginę vertę. Tai nėra vien tik gamtai padarytos žalos apskaičiavimo metodika ar poveikio aplinkai įvertinimo praktika. Siekiama daugiau – ilgalaikio ekosistemų tvarumo užtikrinimo. Tam reikalingos žinios apie ekosistemų ir jų sudėtinių dalių funkcionavimą ir adaptaciją trikdžiams, o paslaugų kainos įvertinimas svarbus aplinkosaugos prioritetų nustatymui. Kaip gi galima įvertinti ekosistemines paslaugos daugumai suprantamu būdu – pinigais? Kiek kainuoja tyras ežero vanduo? Švarus smėlis? Neužteršta, sveika žuvis? O kiek – malonumas vėstantį vasaros vakarą drybsoti ajerais ir mėtomis kvepiančioje paupio pievoje ir svajoti? Ežeras gi pats neparduoda savo paslaugų ar prekių rinkos kainomis, tai daro rekreacijos verslu užsiimantys žmonės. Nūnai gėlų vandenų būklė ir rekreacinė vertė prastėja dėl eutrofikacijos ir toksinės taršos, vasarą kai kuriuose telkiniuose vienaląsčiais dumbliais žydi ir nemalonų kvapą skleidžia vanduo, nuodingomis tampa mėgstamos žuvys (1 paveikslas).
Nors gamtinėms sistemoms būdingas didesnis ar mažesnis atsparumas išorės poveikiams, dažniausiai nei vienas mūsų suvartotas produktas, numesta šiukšlė ar išpiltas teršalas nedingsta be pėdsako. Su pasekmėmis anksčiau ar vėliau susiduria visi, ir verslininkai ir poilsiautojai. Gerai žinome, kad dėl taršos pesticidais mažėja vabzdžių apdulkintojų populiacijos, o tuo pačiu menksta ir augalų produkcija, žemės ūkio monokultūros sudaro geras sąlygas kenkėjų ir ligų plitimui, gėlų vandenų būklė ir rekreacinė vertė prastėja dėl eutrofikacijos ir toksinės taršos, o industrinės konstrukcijos darko natūralaus kraštovaizdžio grožį. Todėl tenka pasitelkti socialines ar ekonomines sampratas, kurios padėtų suvokti ir įvertinti tiek mūsų poveikį gamtai, tiek lūkesčius jos atžvilgiu. Yra išskiriamos keturios ekosisteminių paslaugų kategorijos, kurių saitai su pagrindiniais žmogaus gerovės elementais iliustruojami 2 paveiksle. Ekosisteminės paslaugos skirstomos į 1) aprūpinimo paslaugas (pvz., maistas, geriamas vanduo, žaliavos pramonei, kuras, natūralios medžiagos farmacijai ir kt.), 2) reguliacines paslaugas (klimatas, oro kokybė, ekstremalių reiškinių poveikio mažinimas, augalų apdulkinimas, teršalų skaidymas, biologinė ligų ir kenkėjų kontrolė ir kt.), 3) kultūrines paslaugas (etinės ir estetinės vertybės, rekreacija ir ekoturizmas, poveikis dvasingumui ir kt.) ir 4) palaikymo paslaugas (maistmedžiagių ir vandens ciklai, biologinės įvairovės palaikymas, fotosintezė ir kt.). Paprasčiausia įvertinti aprūpinimo paslaugas, nes jų išraiška turi medžiaginį pavidalą, kurį galima pačiupinėti, t. y. išmatuoti, ir šios medžiagos dažniausiai turi tam tikrą rinkos kainą. Kitų paslaugų piniginis įvertinimas sudėtingesnis, nes savo grynu pavidalu tai sąlygos ar procesai, kuriuos išmatuoti nėra paprasta. Dažniausiai vertinama netiesiogiai, panaudojant modeliavimą, pavyzdžiui, padidėjus aplinkos užterštumui gali padidėti sergamumas, kurį galima išmatuoti, o po to galima suskaičiuoti, kiek kainuos gydymas ir dėl ligos nepagamintos prekės bei nesuteiktos paslaugos. Ekosisteminių paslaugų vertei nustatyti gali būti naudojamos ir sociologinės apklausos, kuriose išaiškinamas žmonių požiūris į gamtinių vertybių išsaugojimą ir sutikimas už tai papildomai mokėti. Visa tokiais būdais gauta informacija toliau tarnauja ekosisteminių paslaugų socioekonominiam įvertinimui ir gamtosaugos rekomendacijų sukūrimui, kurios toliau naudojamos nustatant gamtosaugos politiką. Tokie taikomieji tyrimai yra būtinas daugumos Vakarų Europos ir Skandinavijos šalių gamtosaugos elementas. Tuo tarpu Lietuvoje socioekonominiai gamtos vertybių įvertinimai beveik nevykdomi, o siekiant efektyvios gamtosaugos atsižvelgiant į visuomenės poreikius ir lūkesčius, to tikrai reikėtų. Ekosisteminių paslaugų reikšmė žmogaus gerovei tikrai neabejotina ir, matyt, kol kas dar nepilnai įvertinta. Europos Komisijos duomenimis 8 iš 10 europiečių pripažįsta, kad biologinės įvairovės nykimas kelia rimtą grėsmę. Įvertinta, kad „Natura 2000“ saugomų teritorijų tinklas neša 200-300 mlrd EUR naudą per metus, tuo tarpu jo valdymo išlaidos tesiekia 6 mlrd EUR per metus, apie 15 mlrd EUR vertės Europos žemės ūkio produkcijos priklauso nuo vabzdžių apdulkintojų, o maždaug 4,4 mlrd darbo vietų ES tiesiogiai priklauso nuo „sveikų“ ekosistemų. Būtina pabrėžti, kad žmonijos praeitis ir patirtis aiškiai rodo, kad išsaugoti ekosistemines paslaugas, išvengti jų degradacijos, yra daug efektyviau ir pigiau, negu atstatyti tai, kas buvo sunaikinta. Mažai tikėtina, kad ateityje išvengsime klaidų, bet iš pasitaikančių klaidų būtina mokytis. Pavyzdžiu galėtų būti JAV pastaruoju metu vykstantis upių užtvankų naikinimo vajus. Per beveik šimtmetį (1912-2016) tenai nugriautos 1384 upių užtvankos. Anksčiau buvo įžvelgiami tik teigiami užtvankų aspektai − generuojama elektros energija, padidėjęs vandens telkinio plotas, teikiantis galimybių įsiveisti ir sugauti daugiau žuvų, rekreacija. Tačiau kartu užtvankos stipriai pažeidžia upės ekosistemą, sustabdo maistmedžiagių ir nešmenų srautus, užkertą kelią žuvų migracijoms. Ilgainiui tvenkiniuose prasideda ir intensyvėja eutrofikacija, beveik visada lydima toksinių melsvabakterių žydėjimais. Tai ne tik estetinės, rekreacinės vandens telkinio vertės sumenkimas, bet ir žalingo poveikio sveikatai problema. Melsvabakterių produkuojami antriniai metabolitai, pvz. mikrocistinai, veikia aukštesniuosius organizmus kaip hepatotoksinai ir kaupiasi aukštesniuose mitybos grandinės lygmenyse – žuvyse. Pasvėrę pro ir contra argumentus, amerikiečiai atsisako upių užtvankų, nors jų nugriovimas ir nepigiai kainuoja. Tuo tarpu Lietuvoje iki šiol apstu verslo atstovų, geidžiančių patvenkti ne tik vidutinio dydžio upes, bet ir Nemuną ar Nerį. Nuo ko priklauso ekosisteminių paslaugų kokybė ir garantijos dėl jų atsinaujinimo? Jau daugiau nei šimtmetį mokslininkai kaupia žinias apie ekosistemų ir jų sudėtinių dalių funkcionavimą ir adaptaciją trikdžiams. Tarp svarbiausių ekosistemos savybių, palaikančių jos funkcionavimą, yra biologinė įvairovė. Baiminamasi, kad net ir nežymus įvairovės praradimas gali sutrikdyti ekosistemos gebėjimą prisitaikyti prie kintančių sąlygų ir išlaikyti funkcijas. Toks iš pirmo žvilgsnio nereikšmingas, bet dramatiškas pasekmes sukeliantis pokytis paprastai vadinamas „drugelio efektu“. Tradiciškai, biologinei įvairovei vertinti naudojama rūšių įvairovė. Visgi pastaruoju metu plinta nuomonė, jog reikšmę ekosistemų tvarumui lemia ne rūšių skaičius pats savaime, o specifiniai rūšių savitumai arba jų vaidmenys, kitaip tariant, funkcinė įvairovė. Gyvieji organizmai yra labai įvairūs – stambūs ar smulkūs, trumpaamžiai ar ilgaamžiai, vienkartinio ar daugkartinio dauginimosi, augalėdžiai, plėšrūnai, visaėdžiai ar parazitai, aktyvūs naktį ar dieną ir t. t. Visi šie bruožai lemia organizmų vaidmenį, praradę rūšį ar jų grupę kartais galime prarasti ir visą funkciją, jeigu ekosistemoje nėra juos galinčių pakeisti tą pačią funkciją atliekančių kitų rūšių. Pavyzdžiui ežero vandenyje gyvenantys planktono vėžiagyviai kvėpavimo metu naudoja O2 ir išskiria CO2, taigi, veikia ištirpusių dujų kiekį vandenyje; selektyviai maitinasi planktono dumbliais ir tokiu būdu keičia jų gausumą ir sudėtį; yra maistas žuvims, ypač mailiui. Taigi, šie vėžiagyviai yra svarbus ežero ekosistemos komponentas turintis konkrečias funkcijas ir palaikantis ekosistemos būklę. Nuo planktono vėžiagyvių „veiklos“ didele dalimi priklauso vandens skaidrumas, o tuo pačiu ir ežero rekreacinė vertė. Šie plika akimi beveik nepastebimi gyvūnai per sezoną sugeba iki keliolikos kartų perfiltuoti visą ežero vandenį. Žinodami organizmų funkcijas, galime išaiškinti ir prognozuoti, kaip pasikeis ekosistema keičiantis rūšių sąstatui ir jų gausumui, ar išnykus vienai rūšiai bus kas perima jos vaidmenį. Šiuo metu vis daugėja duomenų rodančių, kad ekosistemų stabilumas daugiau priklauso nuo bendrijų funkcinės, o ne rūšinės įvairovės. Todėl ekosisteminių paslaugų tvarumo palaikymui taip pat svarbesnė yra bendrijų funkcinės įvairovės, ir šios krypties tyrimai vykdomi vis plačiau. Tokios fundamentinės žinios kartu su socioekonominiu ekosisteminių paslaugų įvertinimu būtini efektyviai gamtosaugai ir siekiant užtikrinti visuomenės gerovę Lietuvoje. Vykdant Nacionalinę mokslo programą „Agro-, miško ir vandens ekosistemų tvarumas“ Gamtos tyrimų centro ir Klaipėdos universiteto mokslininkai įgyvendina projektą RETRO (Rūšinės ir funkcinės įvairovės reikšmė vandens ekosistemų paslaugoms didėjant eutrofikacijai ir cheminei taršai), kurio metu siekia nustatyti, ko reikia, kad įvairios Lietuvos vandens ekosistemos išlaikytų kokybiškas paslaugas didėjant eutrofikacijai ir cheminei taršai. Susiejus ekosistemų charakteristikas su socialinės ekonomikos rodikliais bus parengtos rekomendacijos efektyviam ekosisteminių paslaugų valdymui ir jų tvarumo užtikrinimui. Kęstutis Arbačiauskas, Zita Rasuolė Gasiūnaitė ir Jūratė Lesutienė |