Mokslininkai gąsdina, kad Žemėje pasibaigs nafta? Mums jau visai greitai pasibaigs kitos svarbios iškasenos

Smėlis yra vienas labiausiai žmonių naudojamų išteklių, nusileidžiantis šiuo aspektu tik vandeniui ir orui. Dauguma gyvenamųjų namų, biuro pastatų, prekybos centrų bei kitų statinių yra pastatyti iš betono, kuris iš esmės yra tik smėlis ir žvyras, kurį suriša cementas. Kiekvienas kelias ar takelis taip pat yra nutiesti praktiškai iš smėlio.

Taigi smėlis yra būtinasis modernių didmiesčių ingredientas. Ir, pasirodo, jo ištekliai sparčiai senka. Pagrindinė to priežastis – sparčiai besiplečiantys ir modernėjantys miestai, ypač – besivystančiose šalyse. Pasaulyje auga gyventojų skaičius, taip pat daugėja žmonių, besikeliančių gyventi į miestus.

Nuo 1950 metų miestuose gyvenančių žmonių skaičius išaugo nuo 746 milijonų iki 3,9 milijardo.  Pasak Jungtinių Tautų aplinkosaugos programos, vien per 2012 metus pasaulis sunaudojo tiek betono, kad būtų galima pastatyti 27 metrų aukščio ir 27 metrų pločio betono sieną ir ja ties pusiauju apjuosti visą pasaulį.

O nuo 2011 iki 2013 metų Kinija sunaudojo tiek betono, kiek JAV per visą XX amžių. Kad pastatytų šiuos miestus, žmonės sunaudoja įspūdingus kiekius smėlio. Smėlis, kurį galima panaudoti statyboms, yra riboto kiekio.

Dykumos smėlis, kuris yra nugludintas vėjo, o ne vandens, nėra tinkamas statyboms. Norint gauti reikiamo smėlio, žmonės jo ieško paplūdimiuose ir upės vagose. 

Smėlio išgavimas yra industrija, kurios vertė siekia apie 70 milijardų dolerių. Jeigu išsenka paplūdimiai, smėlį išgaunančios kompanijos jų ieško jūrose.  Visa tai daro didžiulę žalą aplinkai. Indijoje smėlio išgavimas iš upių sutrikdo ištisas ekosistemas ir nužudo nesuskaičiuojamą skaičių paukščių ir žuvų.

Indonezijoje nuo 2005 metų dėl smėlio išgavimo išnyko apie 20 mažų salų. Vietname kasėjai išdarkė šimtus hektarų miškų ploto, kad pasiektų po žemėmis esantį smėlį. Smėlio kasyba pražudo ir žmones – netyčinės mirtys dėl smėlio kasybos užfiksuotos Saudo Arabijoje, Pietų Afrikoje ir Gambijoje.  Griežtesni įstatymai gali užkirsti kelią tokiai žalai daugumoje išsivysčiusių šalių.

Tačiau yra ir kita medalio pusė: smėlis yra labai sunkus, todėl jį transportuoti gana brangu. Jeigu uždrausime kasinėti smėlį išsivysčiusiose valstybėse, jos smėlį ims vežti iš kitų valstybių, dėl to stipriai išaugs smėlio kainos. Taigi jeigu naujų pastatų bei kelių statybos pabrangs, tai gali turėti didžiules pasekmes ekonomikai.

Jau nekalbant apie padidėjusią taršą bei transporto priemonių skaičių keliuose. Kalifornijos valdininkai apskaičiavo, kad jeigu smėlį vežančių sunkvežimių įveikiamas atstumas padidėtų nuo 40 iki 80 kilometrų, sunkvežimiai kasmet vien Kalifornijoje sudegintų 200 milijonų litrų dyzelino daugiau.

Žmonės ir patys gali pasigaminti smėlio, tačiau akmenų skaldymas ir smulkinimas yra labai brangus procesas, o tokiu būdu išgautas smėlis turi ribotas panaudojimo galimybes.  Jau daugelį metų Kambodžos gyventojai skundžiasi, kad smėlio kasyba naikina krabus ir žuvis, kurie yra vienas pagrindinių vietinių žmonių pragyvenimo šaltinių.

Smėlio kasyba taip pat kenkia čia besiveisiantiems delfinams, vėžliams bei ūdroms. Smėlio kasyba čia yra aktyviai išnaudojamas verslas, į kurį įsivėlusi ir vietinė valdžia.  Dar neseniai pasaulis manė, kad naftos, vandens, medžių ar žemės ištekliai yra tokie gausūs, jog mums dėl to net nereikia rūpintis. Vis dėlto, gyvenimas moko, kad taip nėra.

Šaltinis: Nytimes.com