Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Apie gamtą |
Sunkus darbas tikrai apsimoka, net jeigu dėl to tenka gerokai paprakaituoti. Ir šį faktą galima patvirtinti netgi biologiniame bei evoliuciniame lygmenyje: tiesą sakant, būtent dėl to žmonės užkopė į pačią mitybinės grandinės viršūnę mūsų planetoje, rašo bigthink.com. Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą! Prieš milijonus metų didžiąją dalį mūsų suvartojamų kalorijų organizmas nukreipdavo virškinimo procesui. Šiais laikais smegenys suvartoja net 20 kartų daugiau energijos nei bet kuris kitas mūsų organas. Taigi, tam, kad mūsų smegenys vystytųsi, mums reikėjo pradėti maitintis didesnio energetinio tankio maistu. Tam puikiai tiko mėsa, gaunama medžiojant ir žudant kitus gyvūnus. Pagal vieną žmonių evoliucijos teoriją, žmonių protėviai mėsą ėsti pradėjo maždaug prieš 2 milijonus metų, dėl ko pradėjo labai staigiai vystytis ir augti jų smegenys. Kadangi mėsoje yra daug riebalų ir atitinkamai daug kalorijų, mityba, kurios pagrindas yra mėsa, padėjo smegenims augti. Bet kaip ankstyvieji žmonės sugebėjo tą mėsą „susiveikti“? Vienas iš galimų būdų – ėsti gaišenas, kaip kad šiais laikais daro, tarkime, hienos arba paukščiai maitėdos. Netgi žmonių kaspinuotis išsivystė iš tokio parazito, kuris infekuoja šunis ir hienas – vadinasi, kažkada istorijoje veikiausiai maitinomės tomis pačiomis gaišenomis. Tačiau tai – ne vienintelis būdas mėsai gauti. Neabejotina, kad ankstyvieji žmonės turėjo ir medžioti. Tačiau homininai akmenis ir lazdas medžioklei pradėjo naudoti tik maždaug prieš 200 tūkst. metų. Vadinasi, tarp 2,3 mln. metų ir 200 tūkst. metų iki mūsų laikų jie turėjo medžioti kažkaip kitaip. O knygos „Born to Run“ autorius, žurnalistas Christopheris McDougallas tvirtina, kad žmonės gyvūnus mirtinai užvaikydavo. Gebėjimas bėgti dideliais nuotoliais ir prakaituoti – tam, kad organizmai neperkaistų – mūsų protėviams suteikė galimybę nustekenti kitus gyvūnus, kad šie kristų iš nuovargio. Įsivaizduokite gazelę, kuri bėga didžiuliais nuotoliai, o ją vejasi mūsų protėviai. Faktas, kad pirmykščiai žmonės prakaituoti galėjo, o gazelės – ne, reiškia, kad žmonių protėviai Afrikos savanos kaitroje galėjo bėgti gerokai ilgiau. Medžiojami gyvūnai, tokie kaip gazelės, ilgainiui perkaisdavo ir būdavo priversti sustoti atgauti kvapą. O tada juos pirmykščiai medžiotojai ir užklupdavo bei sudorodavo. Tokią strategiją šiais laikais vadintume ištvermės medžiokle. Maždaug po aštuonių kilometrų bėgimo gazelė neišvengiamai privalo sustoti, pailsėti ir atsikvėpti – antraip jai kiltų organų pažeidimo ir netgi mirties nuo perkaitimo grėsmė. Tokie gyvūnai savo diafragmą gali pilnai ištempti tik ne bėgimo metu. Tuo tarpu žmonių protėviai, jau vaikščioję stačiomis, ant dviejų kojų, tokio trūkumo nebeturėjo. Tyrimų rezultatai rodo, kad vienu metu – maždaug prieš 1,89 mln. metų – išsivystė iškart kelios žmonėms svarbios savybės: vaikščiojimas stačiomis, beplaukė oda, prakaitavimas ir gebėjimas bėgti dideliais atstumais. Vienas iš tokių staigių pokyčių variklių buvo klimato kaita. Kaip tik tuo metu Žemėje pakilo vidutinė temperatūra, dėl ko žmonės ėmė kraustytis iš miškų į atviras žolėtas vietoves, o mūsų protėviai išmoko vaikščioti ir netgi bėgioti stati. Ir galbūt dėl tos pačios priežasties jie buvo priversti išmokti medžioti gyvūnus maistui. Prakaitavimas yra ne šiaip itin pažangi organizmo aušinimo sistema – jis galėjo atlikti ir gynybinį vaidmenį: kiekvienas, kam yra tekę bandyti susiimti su pusnuogiu žmogumi karštą vasaros dieną, žino, kad prakaituotas priešininkas yra slidus kaip ungurys. Taigi, kai kitą kartą sėdėsite kur nors rafinuotoje aplinkoje, svarbių žmonių apsuptyje ir pradėsite prakaituoti, ramiai prisiminkite, kad nors ši biologinė funkcija ir kelia nepatogumų tą akimirką, be prakaitavimo veikiausiai nežinotumėte nei kas yra rafinuota aplinka ar svarbūs žmonės, nei kas yra civilizacija apskritai. |