Kaip lapės gali išverti iki -70 laipsnių šaltį? Kaip veikia kailis, kokia vilna pasaulyje yra pati šilčiausia, ką reiškia žodis kvivijutu ir kitos įdomybės apie natūralų kailį

Kailis – puiki apsauga nuo šalčio

Arktinė lapė gali išverti poliarines žiemas, kai ilgą laiką spaudžia -20 laipsnių šaltis, nes turi įspūdingų savybių, kurias nulėmė evoliucija. Viena iš šių savybių yra minkštas ir šiltas kailis, kuris keičia spalvą iš rudos į baltą bei pailgėja šalčiausiu metų laiku.

Apatinėje lapės kūno dalyje kailis pailgėja dvigubai, kad apsaugoti gyvūną nuo šalčio sėdint ar gulint. Lapės pėdos taip pat yra pasidengusios kailiu, o susirietus į kamuoliuką, savo nosį jos paslepia po ilga ir pūkuota uodega, kad šaltis neveiktų jokios atviresnės kūno dalies.

„Arktinių lapių žieminio kailio ilgis gali siekti nuo 46 iki 50 milimetrų, tačiau esmė yra ne jo ilgyje, o gebėjime sulaikyti šilumą. Šios lapės gali išverti iki -70 laipsnių šaltį“, – teigia Islandijos arktinių lapių centro direktorius Stephenas Midgley.

Nors arktinių lapių kailis yra sąlyginai trumpas, šilumą jis sulaiko gerai dėl unikalios struktūros. Po išoriniais ilgais plaukais slypi minkštesnis ir žymiai tankesnis kailis, kuris sudaro 70 proc. viso kailio. Šie plaukai „įkalina“ orą prie pat gyvūno odos, o oras, dėl to, kad nėra labai tankus, puikiai sulaiko lėtai judančią šilumą.

Tokį triuką naudoja ne tik arktinės lapės. Mokslininkai, dirbantys ten, kur šalta nešioja striukes, pripildytas šilumą sulaikančių žąsų plunksnų ar dirbtinių pakaitalų, kurie jas atkartoja. Grenlandijoje ir Kanados Arktyje gyvenantys Avijaučiai dėl šalčio užsiaugina savo megztinį. Arčiausiai odos esantis kailis yra vadinamas kvivijutu ir, kaip ir arktinių lapių kailis, paauga žiemomis bei ima slinkti atšilus orams. Suaugęs avijautis gali numesti net 3 su puse kilogramų šio kailio, iš kurio yra gaminama šilčiausia vilna pasaulyje. Kartais senų avijaučių kailis pasiekia žemę ir vietomis siekia 1 metro ilgį. Žinoma, dėl šių gyvūnų išskirtinių savybių nereiškia, kad jie yra plaukuočiausi gyvūnai pasaulyje, o kad tai išsiaiškinti, pirmiausia reikia suprasti kas yra kailis.

Kas yra kailis?

Plaukai, kailis ir vilna yra, iš esmės, tas pats dalykas – pluoštinis baltymas, žinomas kaip keratinas, sudarantis gyvūnų kanopas, ragus bei plunksnas. Šias struktūras skiria tik žmonių kalba, kuri jas vadina skirtingais pavadinimais. Labiausiai paplitęs mąstymas yra kad kailis turi būti minkštas, tankus ir pakankamai trumpas.

Vilna yra tanki, tačiau pluoštas yra plonesnis ir ilgesnis. Plaukai yra reti ir šiurkštūs bei gali užaugti labai ilgi. Pavyzdžiui, ilgiausių plaukų savininkė šiuo metu yra kinė Xie Qiuping, kurios 5,62 metrų ilgio plaukai yra tokie pat ilgi kaip žirafa. Kad ir kaip vadintume kailį, tai yra tai, kas auga iš odoje esančių angų, vadinamų folikulais.

Plaukuočiausi gyvūnai turi arba labai daug folikulų, arba daug plaukų augančių iš vieno folikulo. Pavyzdžiui, šinšilos, graužikai gyvenantys 3-5 tūkst. metrų aukštyje Andų Kalnuose, Pietų Amerikoje, galėtų išgyventi didelius šalčius, nes turi itin tankų kailį. Tai jie pasiekia iš vieno folikulo išaugindami net 50 plaukų. Šinšilų kailis yra laikomas minkščiausiu pasaulyje.

Tiesa, šis faktas nepraslydo pro brakonierių akis. Tiek ilgauodegės, tiek trumpauodegės šinšilos yra laikomos nykstančiais gyvūnais, nes nuo XIX amžiaus jos yra labai medžiojamos. Ūdros irgi atsidūrė tiek išnykimo riba dėl savo kailio. Jis yra tankus ir padeda joms išgyventi vandenyje, kuriame praleidžia daug laiko. Ūdros turi dviejų sluoksnių kailį: vidinį, šilumą sulaikantį sluoksnį, kurį saugo vandeniui atsparus išorinis kailis. Pastarasis neleidžia odai sušlapti, kad ši neprarastų šilumos.

Šilumos ir apsaugos nuo vandens kombinacijas daro įvairių gyvūnų kailius labai vertingu. Jūrų ūdros, gyvenančios šiaurinėje Ramiojo vandenyno dalyje, dėl medžioklės vos neišnyko. Kai 1911 metais buvo uždrausta šių gyvūnėlių kailių prekyba, jų buvo likę vos 2 tūkst. 2010 metais mokslininkai palygino Eurazijos ir jūrinių ūdrų kailius.

Jie išsiaiškino, kad Eurazijos ūdros turi iki 80 tūkst. plaukelių viename kvadratiniame centimetre, o jūrinės ūdros – 140 tūkst. plaukelių tokiame pačiame plotyje. Palyginimui, tiek arktinės lapės, tiek šinšilos, turi 20 tūkst. plaukelių viename kvadratiniame centimetre, o avijautis – 420. Tad akivaizdu, kad jūrinės ūdros – plaukuočiausi gyvūnai pasaulyje.

Kodėl jūrinės ūdros?

Visi jūriniai gyvūnai saugo šilumą augindami riebalus po oda, bet ne jūrinės ūdros. Taip yra dėl to, kad ūdros priklauso Mustelidae gyvūnų šeimai, kuriai taip pat priklauso barsukai, žebenkštys bei erniai. Palyginus su kitais jūriniais žinduoliais, išvardintieji yra naujokai jūros gyvenime, todėl jie neevoliucionavo ir neužsiaugino riebalų po oda, o tiesiog prisitaikė prie naujų sąlygų panaudodami turimus išteklius.

Išskirtinės kailio struktūros verčia šiuos gyvūnus išlaikyti itin gerą kailio struktūrą. Purvas gali sumažinti atsparumo vandeniui savybę, dėl ko būtų paveikta kūno temperatūra. Kad taip nenutiktų, jūrinės ūdros šiaušia savo jauniklių kailiuką ir stengiasi, kad į jį patektų kuo daugiau oro, kuris padėtų išlaikyti šilumą.