Kodėl net saugiuose ūkiuose auginamos lašišos turi tiek daug teršalų? Mokslinis tyrimas parodė tikrąją priežastį

Žmonėms mėginant vis dažniau išsiaiškinti maisto kilmę, naujas Pitsburgo universiteto tyrimas parodė, kad lygiai taip pat svarbu atkreipti dėmesį į maisto, kuriuo maitinasi mūsų maistas, kilmę, rašo sciencedaily.com.

Amerikos chemikų draugijos žurnale „Environmental Science & Technology“ paskelbtas Pitto Swansono inžinerijos mokyklos civilinės ir aplinkosaugos inžinerijos docentės Carlos Ng tyrimas.

C. Ng stebėjo sintetinių antipirenų klasę, vadinamą polibromintais difenilo eteriais (PBDE). Tai populiari tokių produktų kaip elektronikos, plastiko ar tekstilės reikmenys sudedamoji dalis, padidinanti atsparumą ugniai.

„Jungtinės Valstijos ir didelė Europos dalis 2004-aisiais uždraudė kai kuriuos PBDE dėl galimos žalos aplinkai ir visuomenės sveikatai. PBDE gali trikdyti endokrininę sistemą ir sukelti neigiamą poveikį aplinkai. Ypač pažeidžiami gali būti vaikai“, – aiškina C. Ng.

Stokholmo konvencija, tarptautinė aplinkosaugos sutartis, kurios tikslas – organinių teršalų atpažinimas ir naikinimas, 2009-aisiais PBDE įtraukė į patvariųjų organinių teršalų sąrašą. Nepaisant jų naudojimo apribojimų, PBDE ir toliau patenka į aplinką dėl jų ilgaamžiškumo ir gausos įvairiose prekėse. Jų ypač gausu tokiose šalyse kaip Kinija, Tailandas ir Vietnamas, kur lieka daug elektronikos šiukšlių ir nėra griežtų perdirbimo nurodymų.

„Tarptautinė maisto prekybos sistema apima vis daugiau dalykų, taip pat ir gyvūnų pašarą. Žuvų pašaras ar kai kurios sudedamosios jo dalys gali atkeliauti iš įvairių šalių, taip pat ir iš tų, kuriose nėra pažangios maisto saugumo priežiūros sistemos“, – aiškina C. Ng.

Dauguma modelių, prognozuojančių teršalų poveikį žmogui, paprastai koncentruojasi į žmonių santykį su jų gyvenamąja aplinka. C. Ng modelis lygina daugybę veiksnių, kad rastų geriausią PBDE prognozuojantį veiksnį ūkiuose auginamose lašišose, įskaitant per žiaunas įkvepiamus teršalus. Aiškintasi, kaip žuvis skaido ir pašalina teršalus, ir, žinoma, analizuota teršalų koncentracija pašare.

„Išsiaiškinome, kad pašaras yra ne toks svarbus tose vietovėse, kurios ir taip pasižymi didele teršalų koncentracija aplinkoje. Tačiau ten, kur aplinka švari ir prižiūrima, užterštas pašaras gali turėti tūkstantį kartų daugiau įtakos aptinkant PBDE pėdsakus lašišose nei ūkio vieta“, – aiškina mokslininkė.

C. Ng teigimu, toks modelis gali būti keičiamas ir pritaikomas kitoms plačiai pardavinėjamoms žuvims tirti, pavyzdžiui, trilapijoms ar ešeriams. Jis taip pat gali būti naudojamas norint aptikti teršalus galvijų mėsoje ar tiriant itin užterštose vietose gaminamus pašarus – vadinamuosiuose „karštuosiuose taškuose“.

„Karštieji taškai“ yra vietos, pasižyminčios didele teršalų koncentracija. Kai teršalai patenka į aplinką, nemaža jų dalis pasiekia vandenyną. Nepaprastai svarbu atkreipti dėmesį į vandenyno produktų kilmę ir vietas, kuriose teršalų koncentracija yra ypač didelė“, – aiškina mokslininkė.

C. Ng modelis taip pat gali padėti kurti užterštumo kontrolės strategijas, pavyzdžiui, keisti žuvų taukus augalinėmis medžiagomis.