Tikra socialinių tinklų sensacija - skelbiama, kad olandų žvejys sugavo aukso luitus: negi taip įmanoma realybėje ir kaip tai gali būti daroma?

Informacija dar nėra patvirtinta niekur kitur, tad negalima atmesti galimybės, kad tai yra ir fiktyvi žinutė – bet ji paliečia įdomią temą: kaip net ir grynai teoriškai žvejui įmanoma ištraukti tokį dalyką?

Didžiausia tikimybė – gamtai gana žalingu būdu: dugniniu tralavimu.

Kas yra tralavimas?

Paprasčiau kalbant, tralavimas yra tinklo vilkimas paskui laivą (panašiai kaip velkiavimas spiningu). Komercinėje žvejyboje tai populiarus būdas. Laivas echolotu užfiksuoja žuvų būrį ir nuleidęs maišo formos tinklą, plaukia vilkdamas paskui save, taip susemdamas žuvis į tinklą.

Tralavimą galima skirstyti į dvi pagrindines rūšis: pelaginį ir dugninį. Pelaginis tralavimas – kai tinklas traukiamas erdvėje tarp jūros ar vandenyno paviršiaus ir dugno, pastarojo neliečiant.

Dugninis tralavimas – tai tinklo vilkimas dugnu. Dugninis tralavimas žinomas nuo XIV a., tačiau mokslininkai įspėja, kad tai – gamtai labai žalingas būdas, nes taip velkamas tinklas „šienauja“ viską, kas tik pasitaiko vandenyje. Taip žvejojant sunaikinami dugno gyvūnai ir augalai, kurie komerciškai net nėra vertingi, bet yra svarbi jūrinės ekosistemos dalis, nuo kurios priklauso ir žvejojamų žuvų populiacijos. Nemažai ekologų dugninį tralavimą prilygina masiniam miškų kirtimui.

Vis dėlto giluminis tralavimas Europoje uždraustas dar tik keliuose regionuose – tokiuose, kaip Darvino kalvos netoli šiurės vakarų Škotijos, kur auga senoviniai giliųjų vandenų koralai, taip pat keliuose Italijos ir Kipro regionuose.

Aprašyme neminima, kur galimai pavyko ištraukti aukso luitus. Greičiausiai – legaliose dugninio tralavimo vietose. Tačiau net ir nepažeidžiant jokių įstatymų – radinio vertė yra gerokai mažesnė už tokiais žvejojimo metodais sukeliamą žalą.