Mirties ežeras savo aukas paverčia akmeniu - kuo ypatingas Natrono ežero vanduo?

Ežero sudėtis

Natrono ežeras yra druskos ežeras – tai reiškia, kad jis neturi vandens nutekėjimo, ir vienintelis būdas, kuriuo iš jo pasitraukia vanduo – garavimas. Ežero vanduo taip pat labai šarmingas, jame labai daug natrio karbonato (o angliškai jis ir yra „natron“), arba jei paprasčiau – sodos. Soda į vandenį patenka aplinkinėms kalvoms patiriant eroziją.

Jos kiekis ežero vandeniui suteikia maždaug 10,5 pH šarmingumą, o tai jau panašu į amoniaką. Ir toks vandens šarmingumas yra tai, kas suteikia šiam ežerui neįprastas savybes – jis gali labai lengvai chemiškai sudeginti prie tokių sąlygų neprisitaikiusius gyvūnus, be to – dėl gamtinių sąlygų ežero vanduo dar ir gali įkaisti iki 60 laipsnių pagal Celsijų.

Nepaisant tokios atšiaurios aplinkos, ežeras nėra negyvas. Pasirodo, jame yra stabili ekosistema, kurią sudaro milijoninė flamingų populiacija, bent viena žuvų rūšis (nykštukinės tilapijos) ir dumbliai. Šie organizmai gali būti evoliuciniai palikuonys gyvūnų, kurie čia gyveno ežerui dar netampant tokiu, kokiu dabar jis yra.

Paukščių kapinės

Šio ežero krantai nukloti tūkstančiais suakmenėjusių, bet nesubyrėjusių paukščių lavonais, kurie išplaunami į krantą. Kūnai lieka beveik tobulai išsilaikę – su plunksnomis ir viskuo kita. Jie atrodo taip gerai, kad 2011 m. ežerą aplankęs fotografas Nickas Brandtas net padarė specialią fotosesiją, sustatęs mumifikuotus kūnus taip, kaip jie stovėtų tarsi gyvi.

Deja, tiksliai nežinoma, kaip visi šie paukščiai mirė. Viena iš teorijų sako, kad dėl savo sodrumo ežeras dangumi skrendantiems paukščiams atrodo tarsi tuščia vieta – ir dėl to jie netyčia atsitrenkia į jo paviršių.

Žinoma, paukščių kūnai nesuakmenėja vos nutikus kontaktui su vandeniu – tai demonstruoja vietinių flamingų populiacija ir žuvys, kurios vis dėlto išgyvena ežere ir nesuakmenėja. Bet kai suakmenėjimas įvyksta, jis nutinka labai greitai.