Paaiškėjo keista kačių paslaptis: jų dydis keičiasi visiškai kitaip nei kitų prijaukintų gyvūnų

Nors šiandien katės kailio mada gali skambėti keistai, mokslininkė Emily Underwood teigia, kad dėl didelės kačių skeletų gausos šiuolaikiniai mokslininkai gali geriau suprasti, kaip vystėsi ir keitėsi santykiai tarp kačių ir žmonių.

Turbūt labiausiai stebinantis atradimas, aprašytas Danijos žurnale apie archeologiją, yra tas, kad naminės katės su laiku augo. Tai stebina, nes kiti prijaukinti gyvūnai ilgainiui mažėja: štai pavyzdžiui, vidutinio dydžio šuo yra 25 proc. mažesnis už savo giminaitį pilkąjį vilką.

Mokslininkės Julie Bitz-Thorsen iš Norvegijos Arkties universiteto ir Anne Brigitte Gotfredsen iš Kopenhagos universiteto apskaičiavo, jog šiuolaikinės katės yra 16 proc. didesnės nei katės, kurias augino vikingai.

Nors nėra tiksliai aišku, kodėl naminės katės taip stipriai išaugo, vis tiek egzistuoja keletas galimų paaiškinimų. Gali būti, kad ilgainiui katės gavo daugiau maisto – žmonės palikdavo daugiau atliekų, o žmonių auginamos katės gaudavo daugiau pašaro.

Dar tai galėjo įvykti dėl kultūros pasikeitimo, nuo „kailį teikiančio ir graužikus gaudančio gyvūno“ katės mums tapo „mielu gyvūnėliu, kurį laikome namuose, jį maitiname ir rūpinamės“.

Kad tiksliai išsiaiškintų, kas paskatino naminių kačių augimą, mokslininkams teks ieškoti senovės kačių DNR, kurį galėtų tirti. Kad pastebėtų ir įvertintų šiuos skirtumus, J.B.Thorsen teko išrinkti kačių kaukolių, šlaunikaulių, blauzdų ir kitų kaulų liekanas iš daugybės maišelių, kuriuose buvo ir šunų, arklių bei karvių kaulai, rasti Danijos archeologinėse radimvietėse.

Mėginiai datuojami tarp vėlyvojo bronzos amžiaus ir 1600-ųjų metų, daugiausia jų buvo rasta vikingų laikų masinėse kapavietėse, kurios buvo užpildytos kačių skeletais.

„Iš liekanų galima matyti, jog kailis buvo nuimtas. Kaulai turi įpjovimo žymių, o kaklai sulaužyti“, – teigia J.B.Thorsen.

Mokslininkai ilgai svarstė, kada tiksliai katės buvo prijaukintos – tačiau 2017 m. žurnale „Nature Ecology&Evolution“ pasirodžiusiame straipsnyje teigiama, kad dabartinių kačių protėviai pas žmones atkeliavo dvejomis skirtingomis bangomis. Pirmoji banga greičiausiai kilo pietvakarių Azijoje maždaug 4400 metų pr.m.e. ir vėliau plito po Europą ir Vidurio Rytus.

Šios bangos kačių gimtine yra laikomas Derlingasis pusmėnulis (priekalnių zona, besidriekianti nuo Libano iki pietvakarių Irano), kur prasidėjo ir žemdirbystė. Čia randama ir įrodymų, kad Kipro katės jau prieš 9,6 tūkst. metų buvo laidojamos su savo šeimininkais.

Kita banga kilo Egipte ir ėmė plisti po Afriką bei Euraziją maždaug 1700 metais pr.m.e., bet viskas vyko gan lėtai iki V-XIII a. Pasak „The Washington Post“ gyvūnų skilties redaktorės Karin Bulliard, vikingų augintos katės priklauso būtent šiai bangai.

Skeletai rasti vikingų prekybos uoste prie Baltijos jūros taip pat patvirtina mintį, kad kates jie naudojo ir graužikų gaudymui laivuose.

Knygoje „The Lion in the Living Room: How Cats Tamed Us and Took Over the World“ autorė Abigail Tucker rašo, kad katės išvis nėra tinkamas gyvūnas prijaukinimui.

Jos visada prašo geresnio maisto, yra vienišos būtybės ir neturi socialinės hierarchijos, todėl žmogui sunku jas kontroliuoti. Nepaisant to, jos turi pranašumą prieš kitus neva panašius gyvūnus.

„Jų snukio savybės primena mums žmogaus vaikus, o tai leidžia katėms būti intriguojančiomis ir mielomis, o ne bjaurioms kaip meškėnai“, – sakė A.Tucker.

Nėra aišku, kaip katėms pavyko laimėti žmonių palankumą – ar žavesiu, panašiu į vaikiškąjį, ar puikiais medžioklės sugebėjimais – bet anot J.B.Thorsen, vėlyvaisias viduramžiais katės jau buvo tapusios branginamais ir gerai maitinamais naminiais gyvūnais, kuriais išliko iki šių dienų.

Parengta pagal „Smithsonian“​