Itin keisto gyvūno pienas, kuris gali išgelbėti žmoniją: surastas naujas ir itin galingas antibiotikas (Video)

Kaip rašo biologas Brianas Hallas leidinyje „Bioscience“, viskas prasidėjo XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje Australijoje. Ančiasnapis buvo gerai žinomas vietiniams aborigenams, tačiau pirmieji vakariečiai, kurie jį pamatė, manė, kad tai kažkoks didelis, storas jūrinis kurmis.

Pirmasis literatūroje ančiasnapį apibūdino George'as Shaw iš Britų muziejaus – kuris manė, kad tai tėra kažkoks pokštas, apgavystė. Dauguma ankstyvųjų mokslininkų iš kailio teisingai sprendė, kad tai yra žinduolis, tačiau apie jį daugiau nieko nežinojo. Išdžiūvęs snapas iš tiesų priminė anties snapą, o jo pirminis lotyniškas pavadinimas buvo Platypus anatinus - plokščiapadė antis. Šis pavadinimas prilipo, nors vėliau šie sutvėrimai buvo pervadinti į Ornithorhynchus anatinus - kas išvertus reiškia į antį panašų paukščio snukį turintį gyvūną.

Kuo XIX amžiuje mokslininkai daugiau sužinojo apie ančiasnapius, tuo labiau šie gyvūnai glumino. Mokslininkus stebino tai, kad ančiasnapiai turi kloaką (ekskrecinę ir reprodukcinę angą, kurią turi paukščiai ir driežai), nors iš tiesų šis sutvėrimas yra žinduolis. Tad kiekvienas mokslininkas savo tyrime norėjo pridėti kažką nuo savęs. Tik maždaug 1830 metais vakariečiai išsiaiškino, kad ančiasnapiai savo jauniklius žindo – nors ir neturi spenelių. Mažyliai geria pieną nuo specialios motinos odos.

Kūnų analizė įtikino mokslininkus, kad ančiasnapiai deda kiaušinius – tačiau dauguma taip pat darė prielaidą, kad jaunikliai gimsta, mat jie buvo žindomi. Aborigenų ir ankstyvųjų kolonistų pranešimai apie ančiasnapius, dedančius kiaušinius, buvo netrukus paneigti europiečių. Tiesa, dauguma istorijų apie dedamus kiaušinius atsirado dėl netikrų ar netinkamai identifikuotų kiaušinių. Galiausiai 1885 metais škotų zoologas Williamas Caldwellas surinko ir apašė kiaušinius, kurie neabejotinai buvo ančiasnapių.

Kartu su echidnomis, ančiasnapiai yra paskutinieji kiaušinius dedantys žinduoliai. Jie yra naktiniai gyvūnai, o savo lankstų snapą, pilną elektrai jautrių receptorių, naudoja ieškodami pasislėpusio grobio. Patinai ant užpakalinių kojų turi nuodingus pentinus, kuriuos naudoja kovojant su kitais patinais. Kad išlaikytų tobulą kūno temperatūrą bet kokiu oru savo perimiems kiaušiniams, patelės naudoja savo uodegas. Be to, šie žinduoliai yra itin valgūs – jie kasdien suėda tiek maisto, kiek sudaro pusė jų kūno masės.