Kaip Afrikoje gimsta mažas stebuklas: neįtikėtinas Kenijos žmonių ir dramblių gyvenimas drauge bei kokią didelę naudą tai suteikė visai ekosistemai (Video)

Šiaurinėje Kenijos širdyje įsikūrusią „Sarara Camp“ stovyklą supa kvapą gniaužiančios „Mathews Range“ kalnų viršūnės.

Viešnagė čia – tankiame miške, apaugusiame akacijomis ir kadagiais, šalia besiganančiomis žirafomis, drambliais bei kitais laukiniais gyvūnais, suteikia ne tik nepamirštamų akimirkų, bet ir unikalią galimybę susipažinti su laukine gamta bei vietinių Samburu gyventojų kultūra.

Samburiai yra su masajais susijusi žmonių grupė. Tai pusiau klajokliai, pusiau fermeriai. Jie daugiausiai augina galvijus, avis, ožkas. Samburiai kalba masajų kalba, tik su tam tikru dialektu.

Šie žmonės ilgus šimtmečius gyveno Kenijos kalnų papėdėse. Ir nors jų teritorija anksčiau driekėsi į šiaurę nuo Turkana ežero (link Etiopijos), 1800-ųjų viduryje vykę genčių karai privertė samburius atsitraukti į pietus – į tas vietas, kuriose yra ir „Sarara Camp“ stovykla. Ji greitai sulaukė pripažinimo dėl savo į bendruomenių išsaugojimą orientuoto modelio.

1997-aisiais Piersas ir Hilary Bastardai 850 000 akrų (344 000 ha) saugomame „Namunyak Wildlife Conservancy“ plote įkūrė „Sarara Camp“ stovyklą.

Viskas prasidėjo nuo paprastos, mobilios stovyklavietės, kuri išaugo iki prabangios, ekologiškos poilsio vietos. Beje, ji priklauso ir ją valdo 1200 samburių bendruomenės narių.

Bendradarbiaudami su „Sarara Camp“ įkūrėju sūnumi Jeremiu, kuris ir užaugo šioje vietoje, jo žmona Katie Rowe bei tokiomis organizacijomis, kaip „Conservation International“, Samburio žmonės siekia ir toliau išsaugoti šį nepaliestą ir gyvybiškai svarbų Afrikos laukinės gamtos lopinėlį.

Skausminga praeitis

Nuo 1970-ųjų metų praktiškai visi drambliai „Mathews Range“ regione buvo nužudyti brakonierių. Jiems rūpėjo tik viena – dramblio kaulas.

Ir nors ši teritorija buvo viena iš paskutiniųjų Kenijos juodųjų raganosių tvirtovių, šie gyvūnai buvo intensyviai medžiojami ir 1990-aisiais priartėjo prie išnykimo ribos. Ir vėlgi, viskas dėl raganosių rago. Be šių gyvūnų sumažėjo ir kitų rūšių, kaip tinklinių žirafų bei Grevi zebrų.

Pagaliau buvo pradėta reaguoti į šią krizę ir siekiant apsaugoti laukinę gamtą bei vietinę bendruomenę, ši teritorija tapo saugoma ir Kenija ėmėsi griežtos kovos su brakonieriavimu.

Tuo tarpu Sararos stovykla pasiūlė ekonominę turizmo naudą vietinei bendruomenei, apsiėmusiai saugoti laukinę gamtą. Dėka tokios partnerystės į šį regioną sugrįžo daugiau kaip 4000 dramblių.

Už šiaudais dengtos Sarara verandos lankytojai gali rasti baseiną, kuriame leidžiama paplaukioti. Tuo pačiu metu dešimtys dramblių visiškai šalia geria vandenį. Tokio dalyko net nebuvo įmanoma įsivaizduoti, kai vyko masinis brakonieriavimas.

Dabar net Grevi zebrų banda – iš kurios 3 Katie Rowe rado apleistus ir pirmuosius tris mėnesius maitino iš buteliuko – kartais sustoja čia atsigerti vandens.

Šios dramblių bandos dabar egzistuoja dėka „Reteti Elephant Sanctuary“ organizacijos – pirmosios bendruomenei priklausančios ir jos valdomos našlaičių dramblių prieglaudos Afrikoje. Šią prieglaudą įkūrė Samburi genties žmonės ir važiuojant nuo Sarara stovyklos, ją galima pasiekti per mažiau nei valandą laiko.

Tai dar vienas plačiai pripažintas ir šiaurinėje Kenijoje besiplečiantis bendruomenės pagrindu veikiantis laukinės gamtos išsaugojimo pavyzdys. Jo pradžia buvo 1990-ieji metai, o 2000-ųjų pradžioje jau drauge veikė kelios dešimtys kitų organizacijų.

„Reteti“ bendradarbiauja su „Sarara Camp“ ir yra finansuojama iš atskirų rėmėjų bei gauna finansinę pagalbą iš gamtos apsaugą užsiimančių organizacijų ir visų tų, kurie mano, kad toks modelis, kai yra išsaugomos Samburi bendruomenės kultūrinės tradicijos ir laukinė gamta, yra vertos išlikti.

Samburi bendruomenė yra įsikūrusi teritorijose, kuriose glaudžiasi antra pagal dydį Kenijoje dramblių populiacija. Čia vis atsiranda dramblių-našlaičių, kuriais pasirūpina samburiai ir galiausiai juos paleidžia į laisvę.

Ir nors realybė vis dar yra karti – brakonieriavimas Afrikoje tęsiasi nerimą keliančiu greičiu – tačiau samburiai jau išgelbėjo daugiau nei 30 drambliukų. Skaičiuojama, kad iš viso šiaurinėje Kenijoje dramblių populiacija sudaro maždaug 8700 individų.

Samburiams padėjo laukinės gamtos mitybos specialistai, kuriuos įvairiais klausimais konsultavo San Diego zoologijos sodo veterinarai. Šiuo metu „Reteti“ blogoja 13 dramblių ir vieną juodajį raganosį.

„Daugelis iš 45 darbuotojų yra buvę Samburu gyvulių augintojai“, - sako Katie Rowe. „Neįtikėtina stebėti, kaip jie [samburiai] rūpinasi drambliais, darydami darbus, apie kuriuos tik jie gali žinoti.“

Ir samburių pastangos atsiperka: tūkstančiai dramblių grįžo į „Mathews Range“ apylinkes, o kitos gyvūnų rūšys, tokios kaip leopardai, buivolai, laukiniai šunys, pradeda sekti jų pavyzdžiu. Ir šios nuostabios vietos teigiamas poveikis apima ne tik laukinius gyvūnus, bet ir žmones.

Žmonių galia

Samburu genties partnerystė su „Sarara Camp“ ir „Reteti“ pabrėžia bendruomenės išsaugojimo poreikį tuo metu, kai kaimyninės Rytų Afrikos šalys elgiasi priešingai.

Remiantis nepriklausomo Oaklando instituto duomenimis, beveik 40 000 masajų buvo priversti palikti savo gimtąsias protėvių žemes. Šiaurinė Tanzanijos dalis jiems jau nepriklauso – čia įsikūrė privatus safaris, žaidimų parkas, kurį finansavo Jungtiniai Arabų Emyratai.

„Neatstovaujamų tautų ir žmonių organizacija“ (UNPO) praneša, kad panašūs projektai vystomi ir Ugandoje, Ruandoje, Burundyje ir Kongo Demokratinėje Respublikoje.

Batvos žmonės, kurie buvo ištremti iš „Bwindi“ ir „Volcanoes“ nacionalinių parkų, įkurtų tam, kad žmonės drauge dalintųsi miškais ir taip būtų apsaugotos kalnų gorilos, negavo jokios ekonominės naudos. Nors Batvos žmonių buvę namai yra išnaudojami turizmui.

„Reteti“ ir „Sarara“ atvejis yra visai kitoks. Siekdamos užtikrinti ekologinį turizmą, praturtinti vietos bendruomenes ir išsaugoti laukinę gamtą, šios organizacijos leidžia samburiams savo žemes valdyti patiems ir kurti savo ateitį.

„Reteti čia padarė daug pokyčių ir ypač moterims“, - sako pirmoji šios vietovės vadovė Dorothy Lowuekuduk. Ji čia darbuotis pradėjo 2016-aisiais ir pirmosios jos pareigos buvo našlaičiais likusių dramblių paieškos.

Drąsiai pasitikdama pasipriešinimą, Lowuekuduk sulaužė tradiciją ir tapo pirmąja vadovaujančia moterimi, nors daugelis bendruomenės narių manė, kad šias pareigas turėtų užimti vyras.

„Buvau tik trečia moteris, kurią nusamdė Reteti ir dabar aš keičiu šią bendruomenę. Dabar čia yra šešios moterys ir mūsų tėvai bei seneliai mato, kokios mes esame stiprios ir ką sugebame padaryti“, - sako Lowuekuduk.

Ir nors įvairios pramogos „Sarara Camp“ išlieka pagrindiniu turistų traukos centru, tačiau daugelis čia apsilankiusių pabrėžia savo intymią patirtį su Samburu bendruomenės nariais.

Nesvarbu, ar kurdami unikalius juvelyrinius dirbinius su Samburu moterimis, ar eidami pėsčiomis prie „dainuojančių šulinių“ (girdyklų), kur Samburu kariai atveda savo galvijus ir gieda tradicines giesmes, ar bendraudami su vietiniu Samburu kariu, keliautojai turi galimybę pajusti kažką tokio unikalaus ir nepakartojamo.

Robertas Lemaiyanas, vadovaujantis „Sarar Treehouses“, kurie organizuoja ekspedicijas, užaugo drauge su Jeremiu Bastardu ir buvo neatsiejamas nuo „Sarara Camp“ įkūrimo. Robertas yra liudininkas, kaip Samburu bendruomenė per pastaruosius du dešimtmečius keitėsi ir tapo laukinės gamtos – dramblių, raganosių, žirafų gynėjais. Gyvūnai, kuriuos samburiai anksčiau laikė grėsme savo egzistencijai, dabar tapo jų išgyvenimo garantu. Ir viskas dėka ekologinio turizmo.

„Šis projektas mums, kaip bendruomenei, reiškia labai daug“, - sako Robertas Lemaiyanas. „Tai ne tik mums suteikia darbo vietų savo žemėje, bet ir apsaugo šią teritoriją ateinančioms kartoms. Mes tuo taip didžiuojamės.“