Kai nuostoliai skaičiuojami 100 mln. dolerių, žudymas - vienintelė išeitis? Didžiausi laukinių gyvūnų bei žmonių konfliktai ir kaip jie sprendžiami (Video)

Žmonių populiacijai plečiantis ir natūraliai mažėjant buveinių plotams, žmonių ir gyvūnų konfliktai tampa vis dažnesni: konfliktuojama dėl gyvenamosios vietos ir maisto.

Ir tai vyksta nuo Namibijos, kur vietiniai babuinai puola jaunus galvijus, iki stambiųjų raganosių Nepale, naikinančių ūkininkų pasėlius.

Net ir Europoje vis girdime, kaip lokiai ir vilkai nužudo naminius gyvulius.

Ši problema yra universali, liečia kiekvieną šalį ir daro įtaką visiems – net nepriklausai nuo turtinės padėties.

Žmonės praranda derlių, gyvulius, turtą, o kartais ir savo gyvybę. Ir tie gyvūnai, kurie dažnu atveju yra arti išnykimo ribos, kerštaujančių žmonių yra nužudomi ar net naikinami prevenciškai – siekiant užkirsti kelią būsimiems konfliktams.

Atrodo padėtis be išeities? Štai keletas itin aštrių konfliktų ir kaip jie yra sprendžiami.

Dramblių ir žmonių susidūrimai dažnai baigiasi traumomis bei mirtimi

Tai yra vienas plačiausiai pasaulyje žinomų žmonių ir laikinių gyvūnų konfliktų pavyzdžių. Žmonės naikina natūralias buveines, jas paverčia žemės ūkio naudmenomis ir augina javus.

Drambliams lieka vis mažesni plotai gyventi ir maitintis, tad jie pradeda keliauti į žmonių javų laukus. Juolab, kad čia jiems yra visai tinkama mitybinė bazė.

Nuolatiniai dramblių reidai į žmonių javų pasėlius reiškia neišvengiamą konfliktą, kuris gali baigtis ir štai taip.

Daugeliui vakarų šalių žmonių drambliai sukelia teigiamus jausmus ir žmonės žavisi šiais nuostabiais gyvūnais, tačiau tiems, kuriems reikia dalintis žeme su drambliais, jie dažniausiai kelia tik pyktį ir baimę.

Drambliai yra tikri ėdrūnai ir per vieną dieną suaugęs dramblys gali suėsti iki 450 kg maisto. Tad per gana trumpą laiko tarpą dramblys gali sunaikinti hektaro ploto pasėlių lauką. O įprastai drambliai keliauja ne po vieną – išskyrus pavienius suaugusius patinus – bet kaimenėmis. Tad galima įsivaizduoti kaip jaučiasi ūkininkai, matydami savo laukuose dramblių kaimenę.

Smulkūs ūkininkai – dažniausiai esantys dideliame skurde ir ekonomiškai bei net mitybiniu požiūriu pažeidžiami, bei dėl susiklosčiusių aplinkybių yra priversti įsiterpti į natūralias dramblių buveines – per vieną dramblių reidą gali prarasti visą derlių ir pragyvenimo šaltinį.

Stambusis ūkis taip pat jaučia poveikį. Skaičiuojama, kad didžiausiuose palmių aliejaus plantacijose Indonezijos Riau regione nuostoliai dėl dramblių padarytos žalos siekia apie 105 mln. JAV dolerių per metus.

Po dramblių ir žmonių susidūrimų dažnai būna aukų. Tiek nužudytų bei sužeistų dramblių, tiek ir sužeistų bei žuvusių žmonių. Štai Indijoje drambliai kasmet nužudo daugiau nei 100 žmonių, o per 7-erius metus Kenijoje buvo nužudyti daugiau kaip 200 žmonių.

Drambliai dažnai žudomi ir dėl keršto. Kenijos valdžia kasmet nužudo nuo 50 iki 120 probleminių dramblių, o Indonezijos aliejinių palmių plantacijose kasmet nunuodijama dešimtys dramblių ir tokie per pasaulį nuvilnyjantys vaizdo įrašai drasko širdį.

Per pastaruosius 100 metų Afrikos dramblių populiacija sumažėjo nuo 3-5 mln. iki maždaug 470 000 – 690 000, o Azijos dramblių populiacija sumažėjo nuo 100 000 iki 35 000 – 50 000.

Štai Botsvanoje gyvena apie 2,2 mln. žmonių ir maždaug 134 000 dramblių. Tai yra didžiausia dramblių populiacija Afrikoje, tačiau tik apie 20-30 proc. jos gyvena saugomose teritorijose.

Buveinių praradimas ir konfliktas su žmonėmis yra pagrindinės priežastys, dėl kurių nyksta drambliai.

Kaip sumažinti dramblių ir žmonių konfliktų skaičių?

WWF (World Wide Fund for Nature – pasaulinio lygio nevyriausybinė organizacija, dirbanti laukinės gamtos išsaugojimo ir žmogaus poveikio aplinkai mažinimo srityse) ir Pasaulio bankas (World Bank) su partneriais dirba įvairiose srityse ir tai apima:

• Aitriųjų paprikų ir tabako pagrindu sukurtų atgrasymo priemonių drambliams taikymas pasėlių laukuose. Aplink pasėlių lauką pakabinama audeklo juosta, padengta tokiu mišiniu. Arba pasodinamos čili pipirų tvoros. Drambliai labai nemėgsta jų kvapo ir skonio. Ir tokios tvoros ne tik atgraso dramblius, bet ir tuo pačiu ūkininkams suteikia papildomą pajų šaltinį – jie gali parduoti užaugintus čili pipirus;
• Čili pipirų plytų deginimas aplinkui paskleidžia specifinį kvapą, kurio nemėgsta drambliai ir šis atgrasymo būdas yra geras tuo, kad vėjas šiuos kvapus nuneša tolyn už lauko ribų ir drambliai jau iš toli aplenkia tokį pasėlių lauką. Šios plytos daromos iš dramblių mėšlo, čili pipirų sėklų ir riebalų, kurie užtikrina ilgesnį plytų degimą. Toks atgrasymo būdas pasirodė esąs labai veiksmingas;
• Bičių tvoros. Kai kurie ūkininkai aplink savo laukus pastato bičių avilius ir tokia priemonė pasirodė esanti gera apsauga nuo tiesioginio kontakto su drambliais;
• Pasėlių sodinimo praktikos tobulinimas. Ankstyvesnis augalų sodinimas ir derliaus nuėmimas, taip siekiant spėti visus darbus atlikti dar prieš prasidedant kasmetinei dramblių migracijai;
• Elektrinės ir pakankamai aukštos tvoros;
• Gyventojų švietimas ir alternatyvūs pragyvenimo šaltiniai iš turizmo. Jaunų suaugusių žmonių mokymai dirbti laukinės gamtos turizmo srityje, kad jie daugiau sužinotų apie laukinius gyvūnus, suprastų jų išsaugojimo reikalingumą ir tuo pačiu galėtų uždirbti pajamų, pasakodami ir rodydami turistams vietinius gamtos objektus.

Taip pat vienas iš gerų pavyzdžių, kaip mažinti konfliktus tarp dramblių ir žmonių, yra degradavusių biologinių koridorių atkūrimas.

Tokie koridoriai palengvina dramblių ir kitos laukinės gamtos sezoninį judėjimą, leidžiant išvengti tiesioginio judėjimo per žmonių pasėlius, ir tuo pačiu sumažinant tiesioginių konfliktų tikimybę.

Laukinių kačių ir žmonių konfliktas: ar atsakomasis ir prevencinis žudymas tėra vienintelė išeitis?

Naminių gyvulių skaičius Mongolijoje per pastaruosius metus nuolat auga ir pasiekė daugiau nei 33 mln. vienetų.

Toks didelis naminių gyvulių skaičius pradėjo daryti didžiulį spaudimą laukinėms avims bei ožkoms – pagrindiniam vietinių leopardų maisto šaltiniui.

Ir vietoje Centrinėje Azijoje – Turmenistano kalnuose, pietų Uzbekistane, pietvakarių Tadžikistane ir dalyje Kaukazo – turėtų kelių milijonų hektarų medžiojimo plotų, leopardams beliko mažiau nei 600 000 ha.

Dėl naminių gyvulių skaičiaus padidėjo ir natūralių buveinių plotų sumažėjimo, leopardams nieko kito nebeliko, kaip tik pradėti medžioti ūkininkų galvijus.

Štai vienoje iš WWF vykdomų projektų teritorijų Mongolijoje snieginis leopardas nužudė 20 arklių, kurių kiekvieno vertė buvo maždaug 100-150 JAV dolerių.

Žinoma, už tokius darbelius jie sulaukia keršto. Pavyzdžiui, Zaskare, šiaurės Indijoje, per šešerius metus buvo nužudyta mažiausiai 16 snieginių leopardų. Iš jų aštuoni vos viename kaime.

Amūriniai leopardai yra ypač pažeidžiami tolimuosiuose Rusijos rytuose, kur ūkininkai gaudo ir nelaisvėje maistui augina elnius, o jų ragus labai mėgsta pirkėjai iš Azijos, kur jie yra naudojama medicinoje.

Elniai – natūralus grobis leopardams, o nesant laukinio grobio, leopardai veržiasi į fermas ir taip ieškosi sau ėdesio.

Ūkininkai, žinoma, imasi ginti savo fermas ir dažnu atveju leopardams tokia akistata baigiasi mirtimi: nuo kulkos, o jei pavyksta pabėgti – bado. Šiuo metu atsakomasis ir prevencinis Amūrinių leopardų žudymas yra pagrindinės jų nykimo priežastys.

Daugelyje šalių žmonių ir didžiųjų kačių konfliktai bei jų medžiojimas yra tiesiogiai susiję dalykai.

Pirmiausiai žmonės šiuos gyvūnus žudo siekdami apsaugoti savo galvijus bei keršydami už padarytą žalą, o galiausiai ir šių didžiųjų kačių kūnų dalys yra parduodamos juodoje rinkoje.

WWF ieško įvairių būdų, kaip būtų galima apsaugoti šiuos gyvūnus nuo jų išnykimo ir naikinimo. Lygiai taip pat nepamirštant ir šalia gyvenančių žmonių bei jų poreikių.

Į gana platų priemonių sąrašą patenka specialūs, galvijams skirti aptvarai, infraraudonųjų spindulių kameros, kurios padeda stebėti ir registruoti didžiųjų kačių elgesį, bei kompensavimo schemos, leidžiančios ūkininkams atlyginti laukinių kačių padarytą žalą.

Vilkų ir lokių konfliktas su žmonėmis

Daugelis ūkininkų, siekdami apsaugoti savo gyvulius nuo didelių plėšrūnų, tokių kaip meškos ir vilkai, išpuolių, ėmėsi jų persekiojimo. Dėl šios priežasties daugelyje vietovių šie mėsėdžiai buvo visiškai išnaikinti.

Vilkų ir žmonių konfliktas yra ganėtinai aštrus ir tai stebima ne vienoje Europos šalyje. Štai ir toje pačioje Norvegijoje yra vos 68 vilkai, kurie susitelkę daugiausiai šalies pietryčiuose, netoli Švedijos sienos.

Tačiau Norvegijos valdžia 2016-aisiais planavo nužudyti daugiau nei du trečdalius (47) vilkų. O dėl galimybės legaliai nudobti 16 vilkų, 2015-aisiais metais licencijas gavo 11 000 medžiotojų.

Šie įvykiai gana garsiai nuskambėjo ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Tai šiek tiek pristabdė Norvegijos užmojus, bet ne galutinai. Šių metų pradžioje ir vėl pasirodė informacija apie Norvegijos norus perpus sumažinti šalies vilkų populiaciją.

Ši rūšis daug kur buvo išnaikinta, bet po truputi yra atkuriama bei atsikuria. Vis daugiau šalių suvokia, kad vilkus reikia saugoti. Ir tuo pačiu nepamirštant šalies gyventojų poreikių ir interesų.

Daugelyje Europos šalių už vilkų padarytą žalą yra mokamos kompensacijos, o naminius galvijus rekomenduojama apsaugoti elektriniais aptvarais bei aviganių šunimis.

Europoje, kaip ir kitose pasaulio vietose, lokiai kartais užpuola naminius gyvulius, apsilanko soduose, ieškodami maisto išvarto šiukšlių dėžes ir patikrina maisto sandėlius.

Žmonės natūraliai bijo šių stambių gyvūnų ir pirmoji reakcija yra juos pulti bei šaudyti.

Tačiau lokių išpuoliai prieš žmones nėra jų natūraliai grobuoniškas elgesys. Jie tokiu elgesiu bando apginti save ir ypatingai savo jauniklius nuo žmogaus. Tikrai ne veltui sakoma, kad tarp meškos ir jų jauniklių geriau jau neatsidurti – baigtis gali labai liūdnai.

Taip pat lokiai būna agresyvūs ir gali užpulti tuo metu, kai jie siekia apsaugoti savo grobį, ir ypatingai didelį pavojų kelia sužeistas lokys.

O ką daryti, kad nebūtų konfliktų tarp žmonių ir meškų? Geras pavyzdys yra Austrija. Šios šalies specialistų komanda pagauna grėsmę keliantį lokį ir jį saugiai perkelia į naują teritoriją. Tokią, kurioje lokiui negrės grėsmė ir tuo pačiu jis bus toliau nuo žmonių gyvenviečių.

Tad visi lieka laimingi – ir lokys sau sveikas ir gyventojai nesibaimina tokio gyvūno kaimynystės ir netikėtų viešnagių.

WWF su partneriais dirba daugelyje Vakarų Europos ir Skandinavijos vietų, ir siekia atkurti bei padidinti lokių, vilkų, lūšių ir kitų gyvūnų rūšių populiacijas.

Tokių gyvūnų rūšių atkūrimas ne visada yra populiarus dalykas ir visuomenė ne visada tokius veiksmus sutinka plodami rankomis, tačiau, siekiant sumažinti konfliktus tarp žmonių ir gyvūnų, imamasi daugybės priemonių:

• Šveicarijoje yra stebimas lūšių skaičius ir kai tik konkrečioje vietoje jų skaičius pasiekia maksimalų skaičių, dalis lūšių yra perkeliamos į kitas vietas;
• Bendradarbiaujama su ūkininkais, siekiant apsaugoti jų gyvulius bei turtą nuo stambiųjų mėsėdžių. Pavyzdžiui, Italijoje yra specialiai treniruojami Abrucų mastifai (didžiuliai šunys), siekiant apsaugoti avis nuo išpuolių;
• Įvairios nuostolių bei apsiginimo įrangos ir priemonių įsigijimo išlaidų kompensavimo schemos;
• Galiausiai ir švietimas, aiškinant visuomenei, kad didieji mėsėdžiai gyvūnai taip pat turi teisę gyventi.