Tyrimai atskleidžia nepatogią tiesą - badaujančių nuolat daugėja, o prarandame beveik trečdaliui žmonijos skirto maisto: štai kas dedasi pasaulyje

Maisto švaistymo sąvokoje – ir ekonomika, ir etika

Kasmet pasaulyje prarandama ir iššvaistoma apie trečdalis žmonėms vartoti skirto maisto, o kartu ir gamybai sunaudotų išteklių bei gyventojų asmeninių lėšų. Tuo pačiu metu nepakankamai maitinasi beveik 11 proc. (811,7 mln. – 2018 m., MŽŪO duomenys) pasaulio gyventojų.

Jungtinių Tautų Pasaulio maisto programa (World Food Program) balandžio pabaigoje įspėjo, kad COVID-19 koronaviruso pandemija gali drastiškai padidinti žmonių, kenčiančių dėl nepakankamo maitinimosi, skaičių, ypač pažeidžiamuosiuose pasaulio kraštuose. Dėl COVID-19 ekonominio poveikio iki metų pabaigos apie 265 mln. žmonių gali patirti didelį maisto trūkumą. Tad maisto praradimas ar švaistymas plačiuoju aspektu traktuojamas kaip ekonomiškai ir moraliai neigiamas reiškinys, kuris turi rūpėti mums visiems.

Siekiant jį sumažinti (o ateityje apskritai jo išvengti) tarp JT „Darnaus vystymosi darbotvarkėje iki 2030 m.“ patvirtintų tikslų yra ir įsipareigojimas iki 2030 m. perpus sumažinti pasaulyje vienam gyventojui tenkantį maisto atliekų kiekį mažmeninės prekybos bei vartotojų lygmenimis ir mažinti maisto nuostolių kiekį gamybos bei tiekimo grandinėse, įskaitant po derliaus nuėmimo patiriamus nuostolius. Tai iššūkis ne tik šalių vyriausybėms, bet ir kiekvienam vartotojui.

Ar imsimės keisti savo maitinimosi įpročius tam, kad išvengtume maisto švaistymo, ar sugebėsime tai padaryti? MŽŪO pateikta koncepcija teigia, kad maisto praradimas ir švaistymas reiškia žmonėms vartoti skirtų produktų masės (kiekybinį) ar maistinės vertės (kokybinį) sumažėjimą visoje maisto tiekimo grandinėje „nuo lauko iki šakutės“. (1 pav. iliustruoja oficialų požiūrį į tai, kuriose grandyse „maistas prarandamas“, o kuriose „maistas iššvaistomas“.)

Šiuo metu vis dar tebevartojamas posakis „nuo lauko iki stalo“, tačiau kai kalbama apie maisto švaistymą, taiklesnis būtų posakis „nuo lauko iki šakutės“, nes nuo stalo neretai daug maisto išmetame, o nuo šakutės dažniausiai suvalgome. Maistas, kuris buvo pagamintas vartoti žmonėms, tačiau dėl įvairių priežasčių buvo pašalintas iš maisto tiekimo grandinės (net jei jis sunaudotas pašarams ar bioenergijai gaminti), laikomas prarastu ar išvaistytu. Maisto praradimas yra maisto kiekio ar kokybės sumažėjimas, kurį lemia maisto tiekėjų (išskyrus mažmenininkus bei viešojo maitinimo teikėjus) sprendimai ir veiksmai. Maisto švaistymas reiškia maisto kiekio ar kokybės sumažėjimą dėl mažmenininkų, maitinimo paslaugų teikėjų ir vartotojų sprendimų bei veiksmų. Žmonėms vartoti tinkamas maistas, tačiau nesuvartotas – paliktas sugesti arba išmestas pačių vartotojų ar mažmenininkų – vadinamas iššvaistytu maistu arba maisto atliekomis.

Taigi maisto švaistymo sąvoka yra ne vien tik ekonominio (maisto atliekų), bet ir moralinio turinio, tampriai susijusio su žmogaus emocijomis. Maisto vartojimas yra emocingas procesas, neatsiejamas nuo daugelio žmogaus elgsenos aspektų. Apie maisto švaistymą kalbame žvelgdami pirmiausia per moralinę netinkamos vartotojų elgsenos prizmę, o apie maisto atliekas – daugiau per ekonominę prizmę. Todėl už maisto švaistymą mes, vartotajai, esame atsakingi labiau nei kuris nors kitas maisto tiekimo gandinės subjektas. „Eurobarometro“ duomenimis (2 pav.), vartotojai pripažįsta, kad jie patys turi imtis maisto švaistymo prevencijos veiksmų. Daugiau kaip trys ketvirtadaliai žmonių ES mano, kad individualiems vartotojams tenka vienas pagrindinių vaidmenų, siekiant užkirsti kelią maisto švaistymui. Lietuvoje taip manančiųjų gerokai mažiau nei pusė (44 proc.).

Skurdieji praranda gamindami, turtingieji iššvaisto vartodami

Duomenų apie maisto švaistymą atskirose šalyse nėra, juos surinkti yra be galo sudėtinga, nes nėra visuotinės prievolės (t. y. visoms įmonėms, įstaigoms ir namų ūkiams) pranešti apie savo maisto atliekas. Remiantis MŽŪO skaičiavimu, kiekvienais metais prarandama arba iššvaistoma apie 1,3 mlrd. tonų žmonėms vartoti skirto maisto. Visoje maisto tiekimo grandinėje „nuo lauko iki šakutės“ prarandama ir iššvaistoma apie 45 proc. vaisių ir daržovių, 35 proc. žuvies ir kitų jūros gėrybių, 30 proc. grūdų ir jų produktų, 20 proc. pieno produktų ir 20 proc. mėsos produktų.

Dideli maisto kiekiai prarandami ir iššvaistomi tiek išsivysčiusiuose pramoniniuose, tiek ir besivystančiuose kraštuose. Visoje maisto tiekimo grandinėje „nuo lauko iki šakutės“ Europoje ir Šiaurės Amerikoje prarandama ir iššvaistoma apie 280–300 kg maisto, skaičiuojant vienam gyventojui per metus, Afrikoje į pietus nuo Sacharos ir Pietų bei Pietryčių Azijoje – apie 120–170 kg (3 pav.). Palyginimui galima pridurti, kad Europoje ir Šiaurės Amerikoje vienam gyventojui pagaminama apie 900 kg maisto per metus, o Afrikoje į pietus nuo Sacharos ir Pietų bei Pietryčių Azijoje beveik perpus tiek – 460 kg.

Pasaulyje maisto praradimo ir švaistymo priežastys yra skirtingos ir priklausančios nuo konkrečių vietos sąlygų. Besivystančiose šalyse daugiau kaip 40 proc. maisto nuostolių patiriama derliaus nuėmimo, saugojimo ir perdirbimo etapuose, daugiausia – dėl techninių apribojimų ir valdymo. Namų ūkiai dėl menkų pajamų ten maisto iššvaisto mažai. Ir priešingai – išsivysčiusiose, vidutines ir dideles pajamas gaunančiose šalyse daugiausia (per 40 proc.) maisto išvaistoma mažmeninės prekybos ir ypatingai – vartojimo etapuose, t. y. viešojo maitinimo sektoriuje ir namų ūkiuose. Skaičiuojant vienam gyventojui per metus, prekyboje ir vartojime iššvaistoma apie 95–115 kg Europoje ir Šiaurės Amerikoje, o Afrikoje į pietus nuo Sacharos ir Pietų bei Pietryčių Azijoje – tik apie 6–11 kg per metus.

Mokslinio tyrimo projekto FUSIONS (Estimates of European food waste levels, 2016) skaičiavimais, ES kiekvienais metais visoje maisto tiekimo „nuo lauko iki šakutės“ grandinėje pradardama ir iššvaistoma apie 88 (± 14) mln. tonų maisto (t. y. 173 kg vienam gyventojui) ir tai sudaro apie 20 proc. viso ES pagaminto maisto. Daugiau kaip pusė (apie 53 proc.) maisto atliekų susidaro namų ūkiuose. Tačiau tuo pačiu metu 35,9 mln. arba 7 proc. ES gyventojų negali sau leisti įsigyti kokybiško maisto su mėsa, žuvimi (arba vegetarišku ekvivalentu) kas antrą dieną, nes 109,9 mln. arba 21,8 proc. ES gyventojų dėl mažų pajamų susiduria su skurdo ir socialinės atskirties pavojumi (Eurostat, 2018).

Kenčia ištekliai, gyvoji gamta ir ekonomika

Neigiamos maisto švaistymo pasekmės yra milžiniškos daugeliu aspektų. Maisto švaistymas reiškia ir išteklių, tokių kaip žemė, vanduo, darbo jėga, energija ir galiausiai pinigai, švaistymą. Pagal naujausius pastarojo meto vertinimus (FUSIONS, 2016), visoje maisto tiekimo grandinėje „nuo lauko iki šakutės“ prarastam ir iššvaistytam maistui pagaminti ES suvartojama apie 26 mln. tonų išteklių, o išlaidos siekia apie 143 mlrd. Eur. Maisto švaistymas labai prisideda ir prie klimato atšilimo, nes vien ES išmetama apie 170 mln. tonų CO₂ ekvivalentu šiltnamio efektą sukeliančių dujų, susidarančių gaminant ir paskirstant iššvaistytą maistą bei šalinant maisto atliekas. Maisto atliekos sudaro apie 6 proc. viso ES išmetimo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio.

Maisto praradimas ir švaistymas didina biologinės įvairovės nykimo tempą. Dabartinis pasaulinių rūšių nykimo tempas yra dešimtimis ar šimtais kartų didesnis, palyginti su vidutiniu per pastaruosius 10 mln. metų. Tikėtina, kad jis dar spartės ir sunaikins iki milijono rūšių iš žemėje priskaičiuojamų aštuonių milijonų. Žinoma, kad pasaulio mastu žmonių veikla maisto sistemoje sukelia 60 proc. viso sausumos biologinės įvairovės nykimo (JT Aplinkos apsaugos programos ataskaita, 2018).

Maisto praradimas ir švaistymas daro neigiamą įtaką ir visiems maisto tiekimo grandinėms dalyviams, mažindami maisto gamintojų pajamas, didindami maisto vartotojų išlaidas bei mažindami jų galimybes apsirūpinti kokybišku ir saugiu maistu.

Parengė prof. dr. Vlada Vitunskienė, VDU Žemės ūkio akademijos Bioekonomikos tyrimų institutas