Nieko gero nežadantis scenarijus: tyrimai rodo, kad tūkstančiai rūšių „važiuoja eskalatoriumi link išnykimo“

Anot sciencealert.com, 258 specialistų recenzuotų studijų analizės metu mokslininkai palygino daugiau nei 12 tūkst. bakterijų, grybelių, augalų ir gyvūnų rūšių daugiau nei 30 tūkst. arealų pokyčių ir sukūrė duomenų bazę, kurią pavadino „BioShifts“.

Tai yra pirmoji tokia išsami tokio pobūdžio analizė. Ir nors šią duomenų bazę riboja mūsų pačių žmogiškųjų tyrimų paklaidos, šie duomenys tikrai leidžia teigti, kad jūrinės rūšys aktyviau reaguoja į pasaulinius šiluminius pokyčius nei žemės gyvūnai.

Nors žemės rūšys tikrai juda arčiau ašigalių dėl planetos šilimo, šis pokytis vyksta „gerokai lėtesniu temptu, nei tikėtasi, ypač šilto klimato zonose“, konstatuoja tyrimo autoriai.

Tyrimas parodė, kad amfibiniai gyvūnai juda daugiau nei 12 metrų per metus, o reptilijos juda arčiau ekvatoriaus 6,5 metrus per metus. Tuo tarpu dažnai daug ligų pernešantys vabzdžiai link ašigalių keliauja 18,5 kilometrų per metus.

Santykine prasme tai yra daug, tačiau platesnis vaizdas yra toks, kad jūrinės gyvūnų rūšys link ašigalių keliauja vidutiniškai beveik 6 kilometrus per metus, o žemės gyvūnai nuo savo įprastinių arealų tolsta beveik 1,8 metro per metus (šiek tiek greičiau, nei manyta anksčiau, bet vis tiek gana lėtai).

Skirtumas tarp vandens ir žemės gyvūnų gali egzistuoti dėl kelių priežasčių. Pavyzdžiui, gali būti, kad tai yra susiję su jautrumu temperatūrai. Oras praleidžia karštį 25 kartus mažiau efektyviai nei vanduo, ir daugelis žemės gyvūnų, jeigu nori, gali lengvai reguliuoti savo kūno temperatūrą.

Dėl to, logiškai mąstant, daugelis jūrinių rūšių ir daugelis ektotermų – šaltakraujų rūšių – gerokai jautriau reaguoja į svyruojančias Žemės temperatūras.

Be to, gyvūnai vandenyje gali gerokai lengviau migruoti, jeigu kyla toks poreikis. Ant žemės įvairi žmonių veikla riboja gyvūnų judėjimą. Iš tiesų, kai gyvūnai veikiami įvairių antropogeninių trikdžių, jie linkę judėti nuo šilumos šaltinio, o ne su juo.

Tai atitinka bendrą idėją, kad žemės naudojimas ir klimato kaita skatina rūšis judėti priešingomis kryptimis, kuomet vyksta tam tikras stūmimo ir traukos perskirstymas.

„Žemės arealų nykimas ir fragmentacija dėl žemės naudojimo pokyčių gali susilpninti antžeminių rūšių gebėjimą sekti besikeičiančias izotermes (linijas ant žemėlapio, kurios sujungia regionus su tokia pačia temperatūra)“, – rašo tyrimo autoriai.

Jeigu šio tyrimo autoriai yra teisūs, ir jūriniai gyvūnai fiksuoja temperatūrinius pokyčius jautriau, tai gali turėti rimtų ir toli siekiančių pasekmių. Ir kai kurias jų esame matę anksčiau.

Mokslininkai sako, kad Permo-triaso masinio rūšių išnykimo – pražūtingiausio įvykio Žemės istorijoje – laikotarpiu vos keli jūriniai organizmai liko tuose pačiuose arealuose, smarkiai kritus deguonies lygiui.

„Arba bėgdavai, arba žūdavai“, – sakė Vašingtono universiteto okeanografas Curtisas Deutschas. Ir daugiau nei 50 proc. jūrinių rūšių, deja, ištiko antrasis variantas.

Dabar kylanti temperatūra stumia gyvūnus į vis mažėjančius arealus. Šie gyvūnai plaukia link ašigalių ir, tiesą sakant, rizikuoja neberasti vėsesnio vandens.

Žinoma, tai vyksta ir ant žemės. Aukštai kalnuose randami gyvūnai, kaip sakoma, „važiuoja eskalatoriumi link išnykimo“, nes kylanti temperatūra ir konkurencija stumia juos link ribos. Tačiau vandenyje toks „eskalatorius“ juda gerokai greičiau.

Kokia įspūdinga ir reikalinga naujoji duomenų bazė bebūtų, jos autoriai, deja, pripažįsta, kad ji turi rimtų apribojimų.

Nepaisant jos išsamumo, metaanalizė, kurios pagrindu buvo sukurta „BioShifts“ bazė, apima tik 0.6 proc. visų Žemėje žinomų gyvybės formų, o tirti gyvūnai daugiausia yra susikoncentravę šiauriniame pusrutulyje.

Taigi, nors mes tai vadiname pasauline metaanalize, iš tiesų ji tokia nėra. Tiesiog yra artimiausias rezultatas, kurį galime pasiekti esamomis aplinkybėmis.

Mes galime dirbti tik su tuo, ką turime, ir atrodo, kad mūsų žinomiems gyvūnams sunkiai sekasi surasti naujų gyvenimo vietų dėl vis rimtesnės klimato krizės. „BioShifts“ yra būdas mums sekti tokius pokyčius, kad galėtume prognozuoti, kas bus toliau.

Šio tyrimo išvados buvo paskeltos leidinyje „Nature Ecology & Evolution“.