Neįtikėtinos išvados: tyrimas rodo, kad sodinant naujus miškus „gali labiau pakenkti, nei duoti naudos“

Portalo BBC duomenimis, vienas tyrimas parodė, kad finansinės iniciatyvos sodinti medžius gali pakenkti bioįvairovei ir turėti mažą įtaką mažinant anglies dioksido emisijas. Kitas tyrimas nustatė, kad naujų miškų galimybės susiurbti anglies emisijas gali būti gerokai pervertintas. Todėl esminė šių dviejų straipsnių žinutė yra gan paprasta – medžių sodinimas nėra veiksmingiausia klimato veiksnius pažabojanti priemonė.

Per pastaruosius porą metų mintis sodinti medžius kaip pigią ir veiksmingą priemonę kovojant su klimato kaita gerokai įsivažiavo. Ankstesni tyrimai rodė, kad medžiai turi milžinišką potencialą sugerti ir kaupti anglį, todėl daugelis valstybių pradėjo medžių sodinimo kampanijas kaip vienas pagrindinių priemonių kovojant su klimato kaita.

Jungtinėje Karalystėje abiejų politinių partijų pažadai pasodinti vis daugiau medžių buvo vieni esminių praėjusiuose parlamento rinkimuose. JAV net prezidentas Donaldas Trumpas prisijungė prie „trilijono medžių kampanijos“, kuriai įgyvendinti reikalingi teisės aktai šiuo metu yra svarstomi JAV Kongrese.

Kita milžiniška medžių sodinimo iniciatyva pavadinta Bonos iššūkiu (angl. Bonn Challenge), kai valstybės yra raginamos iki 2030 m. atkurti 350 mln. hektarų iškirstų miškų. Kol kas palaikymą šiai akcijai išreiškė apie 40 valstybių.

Tačiau mokslininkai patarė aklai neskubėti sodinant naujus miškus. Jie atkreipė dėmesį, kad apie 80 proc. Bonos iššūkio metu iki šiol pasodintų medžių buvo vienos rūšies arba ribotas medžių mišinys, iš kurių galima išgauti dar ir specifinius produktus kaip vaisiai ar guma.

Naujojo tyrimo autoriai pasižiūrėjo į finansines iniciatyvas privatiems žemės savininkams, kad šie sodintų medžius. Šios išmokos yra laikomos vienu pagrindinių medžių kiekio didinimo priemonių. Tyrimas paėmė Čilės pavyzdį, kur medžių auginimo subsidijavimas vyko nuo 1974 iki 2012 m. ir pasaulyje buvo laikoma kaip tikrai veiksminga atauginimo priemonė. Šis įstatymas padengė 75 proc. naujų miškų sodinimo kainos. 

Nors ši priemonė turėjo būti netaikoma jau esamiems miškams, menka priežiūra ir įstatymo ribotumas lėmė, kad kai kurie savininkai tiesiog pakeitė vietines medžių rūšis pelningesnėmis naujų medžių plantacijomis.

Būtent vienas iš tyrimų ir nustatė, kad nors ir subsidijų sistema išplėtė bendrą miškų plotą, gerokai sumažino vietinių miškų skaičių. Būtent Čilės vietiniai miškai palaiko gan gausią bioįvairovę ir sugeba savyje išlaikyti didelius kiekius anglies, tyrėjų teigimu, subsidijos nesugebėjo padidinti anglies sulaikymo medžiuose ir kartu drastiškai sumažino bioįvairovę.

„Jei priemonės auginti medžius yra prastai parengtos ir prastai įgyvendinamos, yra didelė rizika ne tik veltui švaistyti valstybės pinigus, bet ir į aplinką išleisti daugiau anglies ir prarasti bioįvairovę, – teigė tyrimo bendraautorius Stanfordo universiteto prof. Ericas Lambinas. – Tai tada tampa visiška priešingybe, nei šios iniciatyvos bando pasiekti.“

Antrasis tyrimas bandė išsiaiškinti, kiek tiksliai anglies iš atmosferos gali pasisavinti naujai pasodintas miškas. Iki šiol daugelis mokslininkų apskaičiuodavo medžių anglies sugėrimą pagal standartizuotą santykį.

Įtardami, kad sugėrimo santykis gali priklausyti nuo vietos sąlygų, tyrėjai ištyrė šiaurinėje Kinijoje vykdomus masinius medžių auginimus, siekiant ne tik stabdyti klimato kaitą, bet ir bandant sumažinti atpučiamų dulkių iš Gobio dykumos kiekius.

Ištyrę per 11 tūkst. žemės mėginių iš miškais sodinamų teritorijų, mokslininkai atrado, kad daug anglies neturinčiame dirvožemyje naujų medžių pasodinimas iš tiesų padidino organinės anglies koncentraciją. Tačiau kur žemė ir taip buvo papildyta anglimi, nauji medžiai koncentraciją tik sumažino.

Autorių teigimu, ankstesni spėjimai apie tai, kiek galima sulaikyti organinės anglies sodinant naujus medžius, tikėtina, yra pervertinti.

„Mes tikimės, kad žmonės gebės suprasti, kad miškų sodinimo praktikos nėra visur vienodos, – teigė vienas pagrindinių tyrimo autorių ir Kolorado universiteto mokslininkas Anpingas Chenas. – Miškų sodinimas turi daugybę techninių detalių ir reikalingų skirtingų balansų, jis negali išspręsti visų mūsų klimato problemų.“

Abu tyrimai buvo išleisti moksliniame žurnale „Nature Sustainability“.