Delfinai vėl stebina mokslininkus - maisto prie Australijos krantų prasimano labai įdomiais būdais

Jie įvilioja žuvis į didelį, tuščią jūrinio pilvakojo kiautą. Tada šį kiautą kartu su sugauta žuvimi nugabena į vandens paviršių ir ima purtyti apvertę „aukštyn kojomis“ – kol sugauta žuvis nuslysta tiesiai į delfino gerklę.

Tai yra vos antras užfiksuotas įrankių naudojimo būdas tarp delfinų – ir pirmasis, kurį delfinai išmoksta iš savo „draugų“, panašiai kaip didžiosios beždžionės.

Evoliucijos biologas Michaelis Krutzenas iš Ciuricho universiteto (Šveicarija) sako, kad tai yra labai svarbus atradimas. Anot mokslininko, tai rodo, kad delfinų bei kitų dantytųjų banginių kultūrinis elgesys yra žymiai panašesnis į didžiųjų beždžionių – įskaitant žmones – elgesį, nei manyta anksčiau.

Delfinai (Tursiops aduncus) pirmą kartą buvo pastebėti naudojantys įrankius daugiau nei prieš 20 metų, kai užsimovė jūrų kempines (pintis) ant savo nosių – kas leidžia ieškoti maisto gilesniuose vandenyse.

Šis įgūdis perduodamas moteriškąja linija iš kartos į kartą – ir toks mokymasis vadinamas vertikaliuoju perdavimu.

Tačiau yra dar vienas mokymosi būdas – horizontalusis socialinis perdavimas, kai delfinai įgūdžius perima iš savo „draugų“. Šis reiškinys labiau matomas tarp rūšių, kurios turi platesnį kultūrinį spektrą – kaip antai didžiosios beždžionės.

Ir tam tikri panašumai tarp delfinų bei didžiųjų beždžionių bendruomenių privertė mokslininkus manyti, kad delfinai sugeba naudotis horizontaliuoju mokymusi.

M.Krutzenas sako, kad nepaisant skirtingų evoliucijų ir skirtingų aplinkų, kuriose gyvena, tiek delfinai, tiek didžiosios beždžionės yra ilgaamžiai, dideles smegenis turintys žinduoliai su puikiais gebėjimais išrasti ir perduoti elgesį kitiems.

Ankstesni atlikti tyrimai apie delfinų gebėjimą mokytis iš „draugų“ buvo daug žadantys – tačiau neįtikinami. Tačiau dabar mokslininkų komandai, kuriai vadovavo elgesio Konstancos univeristeto (Vokietija) ekologė Sonja Wild, pavyko įrodyti šį gebėjimą.

Mokslininkai surinko duomenis iš daugiau nei dešimtmetį vykusių stebėjimų. 2007-2018 metų mokslininkai aprašė daugiau nei 1000 delfinų ir jų kontaktus su beveik 5300 kitų gyvūnų. Šių kontaktų metu „žvejybą“ galvakojo kiautu naudojo 19 delfinų iš 3 skirtingų genetinių linijų, ir šis veiksmas užfiksuotas 42 kartus.

Tai yra pakankamai nedidelis skaičius palyginus su bendru kontaktų su kitais gyvūnais skaičiumi – tačiau to užteko, kad būtų atlikta analizė, skirta nustatyti, kaip šis elgesys buvo išmoktas.

Mokslininkai panaudojo genetinius, elgesio ir aplinkos duomenis, kad nustatytų elgesio perdavimo kelius. Jiems pavyko išsiaiškinti, kad tokia žvejyba su kiautu buvo išmokstamas iš „draugų“ – o ne iš tėvų.

S.Wild sako, kad tyrimo rezultatai buvo netikėti – kadangi delfinai yra konservatyvūs, o jaunikliai dažniausiai kopijuoja savo motinų elgesį, ypač kai tai susiję su maisto ieškojimu. Tačiau, anot jos, tyrimų rezultatai rodo, kad delfinai ne tik gali, bet yra ir motyvuoti išmokti naujų maisto ieškojimo būdų, kaip kad nustatyta „žvejybos“ su kiaukutu atveju – o ne vien tik kliautis iš motinų išmoktomis taktikomis. Tai atveria duris į naują supratimą apie tai, kaip delfinai gali prisitaikyti prie kintančios aplinkos.

Pavyzdžiui, 2011 metais didžiulė jūrinė karščio banga sunaikino daug jūržolių Ryklių įlankoje, kur delfinai paprastai ieško maisto. Dėl šios priežasties žuvo daug žuvų ir bestuburių, gyvenančių didžiuliuose kiautuose, kuriuos delfinai naudoja žvejybai. Būtent po šių įvykių buvo pastebėta, kad delfinai pradėjo dažniau naudoti kiaukutus „žvejybai“.

Mokslininkai mano, kad tiek žuvų sumažėjimas, tiek laisvų kiautų padidėjimas galėjo lemti šio elgesio paplitimą.