Stulbinanti statistika: iki pusės viso planetos gėlo vandens yra pavagiama

Vagystės vyksta tada, kai individualūs asmenys arba įmonės vandenį gauna neteisėtai – dažniausiai žemės ūkio reikmėms. Tai gali reikšti, kad nemokamai gaunamas vanduo, kuris yra išvalytas ir turėtų būti mokamas arba vanduo gaunamas nusižengiant aplinkosauginiams reikalavimams.

Pati savaime ši problema nėra nauja, tačiau didžiajai daliai žmonių nėra žinoma. Naujausias mokslinis tyrimas siekia atkreipti visuomenės dėmesį į šį nepakankamai aktyviai tiriamą problemą ir siūlo keletą sprendimų, galinčių padėti ją sumažinti.

O kokios tyrimo išvados? Nors patį vagystės veiksmą realiai atlieka asmenys arba įmonės, anot tyrimo autorių, taip yra dėl to, kad politiniai, teisiniai ir instituciniai mechanizmai nėra sutvarkyti taip, kad būtų apsaugotas visai žmonijai gyvybiškai reikalingas vanduo.

Esminė priežastis, dėl kurios nėra tinkamai reaguojama į vandens vagystę, kaip tvirtina tyrimo autoriai, yra ta, jog neturime aiškaus vandens vertės suvokimo, o už neteisėtus veiksmus nėra tinkamai baudžiama. Būtent dėl to kiekvienais metais pavagiamas milžiniškas vandens kiekis.

„Ilgalaikė vandens stoka yra problema, su kuria susiduriama visuose žemynuose, o šią bėdą dažnina ir sunkina klimato kaita. Atkreipdami dėmesį į tikėtinus tokias vagystes individualiame lygmenyje skatinančius veiksnius galėtume apsisaugoti nuo negrįžtamos žalos visiems vandens vartotojams“, – rašo tyrimo autoriai.

Tiesa, kalbant apie vandens vagystes – esama tam tikrų nesutarimų, ką šis terminas reiškia, kada vandens vartojimas yra vagystė ir ar apskritai vandens vagystė yra formaliai įmanoma, nes tai yra natūralus išteklius, prie kurio visi turi prieigą. Tačiau mokslininkai vertino trijų atskirų atvejų aprašymus, kuriuose nupasakotas netinkamas vandens vartojimas: marihuanos plantacijai Kalifornijos valstijoje, JAV, braškių fermai Ispanijoje ir medvilnės ūkiui Australijoje.

Tarp šių atvejų nelabai daug kas bendro – skiriasi ir veiklos socialinis priimtinumas, ir vietos teisiniai reguliavimai. Tačiau buvo pabrėžti keli bendrieji vardikliai.

Visos trys veiklos vandenį vartojo labai dideliu intensyvumu. Visi trys atvejų aprašymai parodė, kaip šie rinkos paklausa skatina vandens vagystes – tiesiog daugeliu atvejų vogti vandenį yra labai pelninga – kur kas pelningiau, nei laikytis aplinkosauginių reikalavimų.

Vandens išteklių gausumo neužtikrintumas, kurį lemia ir žmonių veikla, ir natūralus kritulių kiekio svyravimas, yra kitas veiksnys, lemiantis norą vogti vandenį, tikina tyrimo autoriai.

Dar vienas svarbus veiksnys yra realios įstatyminės bazės, apibrėžiančios vandens vartojimą. O jeigu tikimybė, kad būsite pagautas už vandens vagystė yra nulinė, tai žmonės vandenį vogs net tada, kai jis nebus jiems reikalingas.

Kita vertus, efektyvus monitoravimas ir bendrosios visuomenės polinkis laikytis įstatymų reikalavimų (t. y., kuomet didžioji žmonių dalis mano, kad ir jie, ir visi kiti elgiasi sąžiningai) padeda sumažinti vandens vagysčių lygį, nurodo tyrimo autoriai. Nors pirmasis labiausiai vandens vagystes mažinantis veiksnys – tai gausūs natūralūs vandens ištekliai.

Vienas iš didžiausių pokyčių, kurių, anot mokslininkų, reikėtų imtis – užtikrinti, kad už vandens vagystę būtų skiriamos baudos, kurios būtų ir didelės, ir neišvengiamos – ypač atokiose, kaimo vietovėse.

Kai kuriais atvejais labai padėtų ir viešumas. Toks ir finansinis, ir socialinis perbalansavimas lemia, kad vogti vandenį tampa mažiau ekonomiškai efektyvu ir mažiau priimtina atskirose bendruomenėse.

Vandens vagysčių nustatymas turėtų palengvėti kuriant pažangesnes monitoravimo sistemas, kuriant naujoviškus jutiklius, tačiau kol kas norint užtikrinti, kad net pusė viso žmonijos vandens išteklių nebūtų pavagiama, pečius reikėtų suglausti vyriausybės, reguliuojančios administracijos ir paprasti, atsakingi piliečiai.

„Kaip parodė ir ankstesni tyrimai, šie atvejų aprašymai aiškiai parodo, kaip vandens vartojimo stebėjimui ir teisėtumo užtikrinimui svarbus geras aprūpinimas ištekliais (žmogiškais ir finansiniais), ypač atokesnėse vietose – taip padidėja tikimybė, kad vagystė bus užfiksuota, o atsakomybė už vagystę yra svarbus vagysčių mažinimo veiksnys“, – galutinėse tyrimo išvadose rašė autoriai.

Mokslinį darbą publikavo žurnalas „Nature Sustainability“