Kai gamta demonstruoja savo galybę: 6 baisiausios gamtos katastrofos, kurias teko patirti žmonėms

Metai be Saulės

1815 metų balandžio mėnesį Indonezijoje įvyko vienas galingiausių žmonijos istorijoje ugnikalnių išsiveržimų – Tamboros ugnikalnio išsiveržimas. Įvykis pražudė dešimtis tūkstančių žmonių pietryčių Azijoje, o į stratosferą išmetė didžiulį kiekį pelenų. Šiam pelenų debesiui keliaujant per visą pasaulį, jis užstojo Saulės spindulius, dėl ko temperatūra atvėso 3 laipsniais, o kitais metais sukėlė dar nematytas orų anomalijas.

Indijoje Tamboros išsiveržimo pasekmės sukėlė sausras ir potvynius, pakeitė Bengalo įlankos ekologiją ir sukėlė naują choleros atmainą, kuri pražudė milijonus žmonių. Tuo tarpu Europą skalbė lietūs bei nuolatinis šaltis – o tai sukėlė badą ir pilietinius neramumus. JAV kai kuriose valstijose birželio mėnesį iškrito sniegas, pražudęs pasėlius ir sukėlęs ekonominį nuosmukį. Vėliau 1816 metai buvo praminti „metais be saulės“.

Orų pakitimai turėjo neįprastą šalutinį poveikį. Manoma, kad dėl pakilusių arklių pašarų kainų vokiečių išradėjas Karlas Draisas išrado dviratį. Šveicarijoje prasti orai ir nuolatinis lietus privertė rašytoją Mary Shelley vasarą praleisti su draugais namuose, kur ji parašė savo žymųjį siaubo romaną „Frankenšteinas“.

Karingtono įvykis

Saulės žybsniai įvyksta tada, kai Saulės paviršiuje esanti magnetinė energija išsiskiria ir į kosmosą, išmetama radiacija bei įkrautos dalelės. Šie sprogimai prilygsta milijonų vandenilinių bombų sprogimui, o jų sukeliami Saulės vėjai Žemės atmosferoje gali sukelti daug žalos. Būtent taip nutiko 1859 metų rugpjūčio pabaigoje ir rugsėjo pradžioje, kai Žemę užklupo didžiausia kada nors užfiksuota Saulės audra.

Vadinamasis Karingtono įvykis, pavadintas britų astronomo Richardo Carringtono garbei, nutvieskė dangų įvairiaspalvėmis pašvaistėmis, kurios buvo matomos net Havajuose. Vieną naktį Kolorade (JAV) dėl šiaurės pašvaistės buvo taip šviesu, kad žmonės teigia viduryje nakties be jokių dirbtinių šviesos šaltinių galėję skaityti laikraščius.

Šis šviesų pasirodymas turėjo būti įspūdingas, tačiau geomagnetiniai trikdžiai visame pasaulyje sugadino telegrafų sistemas. Iš telegrafų aparatų pasipylė žiežirbos, elektra nukrėtė operatorius ir sukėlė gaisrus. Atmosfera buvo taip įkrauta elektros energija, kad technikai galėjo atjungti telegrafų baterijas ir vis tiek perduoti pranešimus. 1859 metų Saulės audra aprimo po kelių dienų, tačiau mokslininkai mano, kad jeigu panaši audra užkluptų Žemę šiomis dienomis, telekomunikacijų sistemos taptų nevaldomos ir sukeltų trilijonus dolerių nuostolių.

Skėrių metai

Pasėlius naikinančių skėrių epidemijos buvo įprastas reiškinys XIX amžiaus pabaigoje Amerikoje, tačiau visos tokios epidemijos nublanko prieš 1874 metais įvykusią nelaimę. Sausringas pavasaris sukūrė tobulas sąlygas Uolėtųjų kalnų skėriams sudėti didžiulius kiekius kiaušinėlių. Vėliau trilijonai skėrių išsirito ir užgulė Nebraską, Kanzasą, Iovą, abi Dakotas ir dar kelias valstijas. Liudininkai teigė, kad skėrių debesys buvo tokie tiršti, kad kelioms valandoms užstodavo Saulę.

Nutūpę vabzdžiai padengdavo visus pasėlių laukus, vietinę augmeniją ir net žmonių drabužius. Tuo metu laikraštis „The New York Times“ rašė, kad visas oras yra pilnas šių skėrių – jie atsitrenkia į namus, nukloja langus ir netgi padengia pravažiuojančius traukinius. Anot leidinio, atrodė, tarsi jie būtų atsiųsti viską naikinti.

Žmonės mėgino skėrius deginti ugnimi ir sprogdinti paraku, tačiau prieš visą spiečių buvo bejėgiai. Galiausiai buvo sunaikinti milijonų dolerių vertės pasėliai, o 1874 metai buvo praminti skėrių metais. Buvo iškviesta JAV kariuomenė, kad nukentėjusiems žmonėms dalintų davinius – tačiau dauguma žmonių pripažino pralaimėjimą ir atsitraukė į rytus. Panašios nelaimės persekiojo ir ateinančius kelerius metus. Šios skėrių epidemijos atsitraukė tik XX amžiaus pradžioje, kai aplinkos pokyčiai išnaikino Uolėtųjų kalnų skėrius.

Dulkių šydas

VI amžiaus viduryje dulkių ir žvyro debesis staiga pakibo virš viso pasaulio, keleriems metams užstodamas saulę ir sukeldamas neįprastai žemas temperatūras. Bizantijos istorikas Prokopijus 536 metus pavadino „baisiausiu ženklu“. Jis rašė, kad Saulė švietė neryškiai ir atrodė, tarsi vyktų Saulės užtemimas. Vėliau sekusi žema atnešė sausrą, kuri sunaikino pasėlius ir visame pasaulyje sukėlė badą. Kai kurie mokslininkai mano, kad tai galėjo sukelti ir pirmąjį buboninio maro protrūkį Europoje.

Nepaisant baisių pasekmių, mokslininkai iki pat šiol nežino, kas tąkart sukėlė visa pasaulinį atvėsimą. Viena iš teorijų, kad ugnikalnis „išspjovė“ į atmosferą didžiulį pelenų kiekį, kuris ėmė užstoti Saulės spindulius. VI amžiaus ledo šerdies pavyzdžių iš Grenlandijos ir Antarktidos tyrimas parodė dideles ugnikalnių išskiriamų sulfatų jonų koncentracijas, taip pat yra įrodymų, kad visa tai galėjo sukelti VI amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje nutikęs El Salvadoro ugnikalnio išsiveržimas. Kiti mokslininkai mano, kad tikrasis kaltininkas galėjo būti netoli Žemės praskriejusi kometa. Halio kometa praskriejo Žemę 530 metais – ir egzistuoja tikimybė, kad jos dalis atskilo ir susidūrimo su Žeme metu sukėlė didžiulį dulkių debesį.

Didysis smogas

Ne visos gamtos katastrofos kyla dėl natūralių priežasčių. 1952 metų gruodžio mėnesį Londone oro tarša sukėlė didžiulį smogą, kuris tęsėsi 4 dienas. Dėl aukšto slėgio buvo susidariusios mirtinos blogos oro sąlygos, dėl kurių ir atsirado smogas.

Anglių dūmų ir gamyklų teršalų debesys pakibo virš miesto ir niekur nesisklaidė. Kai kuriose vietose smogas sumažino matomumą iki nulio. Gyvuliai ganyklose krito negyvi dėl uždusimo, o daugybė londoniečių susirgo bronchitu, plaučių uždegimu bei kitomis viršutinių kvėpavimo takų ligomis. Daug vaikų ir pagyvenusių žmonių numirė nuo plaučių uždegimo.

Prieš vėjui išsklaidant taršalus, spėjo numirti apie 4000 žmonių – o dar tūkstančiai žmonių galėjo mirti po smogo išsisklaidymo. Po „1952-ųjų Didžiojo smogo“ britų vyriausybė 1956 metais išleido Švaraus oro aktą, kuris suteikė teisę dalinti žmonėms subsidijas už perėjimą prie švaresnio kuro, taip pat kai kuriose vietovėse uždraudė juodųjų anglių emisijas.

Tunguskos incidentas

1908 metų birželio 30 dieną ryte šiek tiek po 7 valandos ryto Sibiro dangų nušvietė akinanti šviesa ir virš Akmenuotosios Tunguskos upės įvyko sprogimas. Po to sekusi sprogimo banga savo jėga prilygo 5-10 megatonų trinitrotolueno sprogimui – buvo šimtais kartų galingesnė nei atominės bombos sprogimas virš Hirošimos.

Sprogimas sunaikino 200 000 hektarų miškų ir pargriovė žmones esančius net už 60 kilometrų nuo sprogimo vietos. Neįtikėtina, bet niekas nežuvo – nors sprogimo banga buvo jaučiama visame pasaulyje. Atmosferiniai ir seisminiai prietaisai buvo sugadinti net Anglijoje, o kelios naktys po to buvo tokios šviesios, kad žmonės Azijoje, panašiai kaip ir Karingtono įvykio atveju, naktį galėjo skaityti laikraščius. Ekspertai mano, kad dėl to kaltas buvo meteoras, tačiau 1927 metais rusų ekspedicijai pasiekus sprogimo vietą nebuvo rasta jokio kraterio.

Nepaisant to, kad krateris nerasta, dauguma mokslininkų vis tiek mano, kad Tungusko incidentas įvyko dėl kosminio darinio kaltės. Viena iš hipotezių yra ta, kad iš ledo sudaryta kometa išgaravo susidūrimo metu, dėl ko neliko jokių jos egzistavimo įrodymų.

Dar labiau tikėtina versija yra ta, kad maždaug 20-30 metrų diametro meteoras sprogo dar viršutinėje atmosferos dalyje ir suskilo į mažas dalelytes. Liudininkas pranešė iškart po sprogimo girdėję krentančių akmenų garsą, o paėmus vietinės augmenijos pavyzdžius, buvo nustatyta didelė nikelio, geležies ir kitų medžiagų, įprastai randamų meteoruose, koncentracija.