Mokslininkai papasakojo, ko ieško migruojančiuose paukščiuose - sudėtingi eksperimentai atskleidė iki šiol dar niekam nežinotų dalykų

Paukščių migracija visų pirma įdomi ir svarbi ornitologams, tačiau pastaraisiais metais į ją vis dažniau krypsta ir kitų mokslininkų dėmesys. Ypač tų, kurie paukščius galėtų vadinti tarpininkais, pernešėjais.

Lietuvoje, Gamtos tyrimų centro P.B.Šivickio parazitologijos laboratorijoje, jau daugybę metų yra tiriami paukščių maliarijos sukėlėjai bei kiti jiems giminingi parazitai (Haemoproteus ir Leucocytozoon gentys). Šie organizmai yra plačiai paplitę paukščiuose visame pasaulyje, išskyrus Antarktidą.

Kraujo parazitai paukščiams sukelia tokias ligas kaip maliarija ar jai gimininga haemoproteozė. Kadangi šie susirgimai gali būti sunkūs, tam tikrais atvejais net mirtini – yra labai svarbu atlikti mokslinius tyrimus ir gauti kuo daugiau žinių apie šių parazitų biologiją, ekologiją, paplitimą, genetinę įvairovę, pernešėjus, vystymąsi skirtinguose šeimininkuose.

Daugelį metų hemosporidiniai parazitai buvo tyrinėjami naudojant tradicinį mikroskopijos metodą. Tačiau net patyrusiam specialistui ne visada įmanoma rūšį identifikuoti tik iš kraujo tepinėlių, nes dažnai parazitemijos intensyvumas būna žemas, tad biologijos moksluose pradėjus naudoti molekulinius metodus buvo žengtas milžiniškas šuolis paukščių hemosporidinių parazitų tyrimuose.

Šiais laikais paukščių maliariniai parazitai yra vis dažniau naudojami sprendžiant evoliucinius ir filogenetinius klausimus bei aiškinantis šeimininko–parazito koegzistavimo santykius.

Norint tirti paukščių kraujo parazitus yra būtina pasiekti laukinius paukščius. Dėl šios priežasties GTC mokslininkai jau šešerius metus glaudžiai bendradarbiauja su Ventės rago ornitologais.

Ornitologai gaudo paukščius, juos žieduoja, o parazitologai tuo pat metu surenka mėginius parazitologiniams tyrimams. Iš sužieduotų paukščių paimamas nedidelis kraujo lašas, iš kurio daromi kraujo tepinėliai, skirti morfologinei parazitų analizei šviesiniu mikroskopu bei fiksuojama medžiaga genetiniams tyrimams.

Šie du metodai yra plačiai taikomi paukščių hemosporidinių parazitų diagnostikoje bei tyrimuose ir leidžia tiksliai diagnozuoti ir atpažinti hemosporidinius parazitus, besivystančius laukiniuose paukščiuose. Be parazitų diagnostikos, paukščių kraujo parazitai yra tiriami ir atliekant eksperimentus. Vieni svarbiausių yra vietinių vektorių – kraujo parazitų pernešėjų nustatymo darbai.

Tai yra sudėtingi eksperimentai, kurių metu natūraliai užsikrėtusių paukščių krauju yra maitinami nelaisvėje užauginti kraujasiurbiai dvisparniai – uodai bei smulkieji mašalai.

Užkrėstu krauju pasimaitinę vabzdžiai yra laikomi nelaisvėje ir tam tikrais laiko intervalais nugaišinami bei skrodžiami. Vabzdžio seilių liaukose radus hemosporidinių parazitų vystymosi stadiją vadinamą sporozoitu, galima gana užtikrintai teigti, kad konkrečios rūšies vabzdžiai gali pernešti tam tikros rūšies parazitus Lietuvoje.

Per šešerius darbo Ventės rago ornitologinėje stotyje metus, Lietuvos mokslininkams pavyko nustatyti ir aprašyti 6 naujas mokslui hemosporidijų rūšis.

Penkios naujai aprašytos parazitų rūšys priklauso Haemoproteus genčiai (H. ciconiae, H. homopalloris, H. parahirundinis, H. homopicae ir H. homogeneae) ir viena – Plasmodium genčiai (P.delichoni).

Atlikus pernešėjų tyrimus, nustatyta, kad smulkiajame mašale Culicoides nubeculosus (gyvenančiame Lietuvos miškuose) net aštuonių Haemoproteus genčiai priklausančių parazitų rūšių atstovai sėkmingai užbaigia vystymosi ciklą ir gali natūraliai plisti Lietuvos paukščiuose. Lauko darbų metu taip pat surinkta šimtai migruojančių paukščių kraujo mėginių, kurie bus tiriami ateityje.

Nors ir neįprasti, sunkūs, dažnai liekantys nepastebėti plačiojoje visuomenėje, paukščių kraujo parazitų tyrimai yra be galo svarbūs. Kintančio klimato kontekste, susidarant sąlygoms laukinėje gamtoje susidurti anksčiau koevoliucijos procese nedalyvavusiems organizmams kyla rimta grėsmė vietinėms Europos paukščių rūšims.

Naujoms potencialių pernešėjų kraujasiurbių vabzdžių rūšims iš Afrikos kolonizuojant Europą, nuolat didėja tikimybė, jog mūsų žemyne ims plisti parazitai, kuriems nėra atsparūs Europos, taip pat ir Lietuvos, paukščiai. Siekiant išsaugoti mūsų paukščių bioįvairovę yra svarbu nuolatos stebėti gamtoje vykstančius procesus ir, kylant poreikiui, bandyti apsaugoti paukščius nuo naujų grėsmių.

Dr. Dovilė Bukauskaitė, dr. Mikas Ilgūnas | Gamtos tyrimų centras