Mokslininkai gilinasi į „kaulų ežero“ paslaptis – vienas dalykas čia nesutampa

Apie šiuos 300 – 800 žmonių palaikų kaulus ilgai buvo nežinoma – kol vietos eigulys 1942 m. pirmą kartą apie juos pranešė plačiajam pasauliui. Tačiau pastaruoju metu paslaptis tapo tik dar gilesne. 2019 m. atlikus kaulų DNR analizę, išsamiai aprašytą žurnale „Nature Communications“, buvo nustatyta, kad mažiausiai 14 prie ežero žuvusių žmonių tikriausiai nebuvo iš Pietų Azijos. Vietoje to, jų genai atitinka šių dienų Viduržemio jūros rytinės pakrantės gyventojų genus.

Be to, šie kaulai yra daug naujesni nei dauguma kitų, rastų prie ežero, ir datuojamų daugmaž 800 mūsų eros metais. Tuo tarpu žmonės, pasižymintys akivaizdžiu Viduržemio jūros genetiniu paveldu, atrodo, mirė maždaug apie 1800 metus – vos prieš porą šimtų metų. Taigi, ką grupė žmonių iš Viduržemio jūros veikė tolimame Himalajų užkampyje, didesniame nei penkių kilometrų aukštyje? Ir kaip jie mirė?

Mirtinas kalvagūbris

Šie klausimai yra pagrindinės naujo JAV žurnalisto ir rašytojo Douglaso Prestono straipsnio temos, o taip pat apie tai kalbėta ir internetinėje diskusijoje, kurią moderavo D.Prestonas ir Prinstono universiteto antropologas Agustínas Fuentesas.

Roopkundo istorija iliustruoja kelių skirtingų tyrimų poreikį, tiriant praeitį ir jos įvykius. Jau vien kaulai yra paslaptingi: jie priklauso tiek vyrams, tiek moterims, o daugiausia – jaunuoliams.

Netoliese esančių kaimo gyventojų perduodamos žodinės istorijos pateikia šiek tiek užuominų. Ežeras yra šalia Nandai Devi piligrimų tako. Nandai Devi yra indų deivės Parvati apraiška. Remiantis vietine legenda, senovės karalius kartą supykdė Nandą Devi, dėl ko deivė ant jo karalystės užtraukė sausrą. Norėdamas nuraminti deivę, karalius leidosi į piligriminę kelionę, kuri jį ir dvariškius vedė pro Roopkundą, esantį dabartinėje Utarakhando valstijoje. Tačiau kvailas karalius į kelionę pasiėmė ir šokėjus bei kitus prabangos atributus, taip dar labiau sustiprindamas Nanda Devi įniršį. Deivė išbūrė siaubingą krušą ir išžudė visą piligrimų grupę, pasakoja legenda.

Ir šis mitas gali būti netoli nuo tiesos. Kai kurios Roopkundo aukos turi kaukolės lūžius, kurie atrodo kaip smūgių bukais objektais rezultatas. Šiuo metu geriausias spėjimas, kas nutiko daugumai mirusiųjų – kalvagūbryje juos užgriuvo siaubingos audros, o kai kuriais atvejais jie galėjo patekti ir į mirtiną krušą. Kūnai arba nuriedėjo į ežerą, arba jų palaikai ilgainiui nuslinko kalno šlaitu dėl dažnai pasitaikančių vietinių lavinų.

Vis dar paslaptis

Vis dėlto sutarimo dėl to, ką maždaug 1800 metais tokiame atokiame Himalajų kampelyje veikė Viduržemio jūros genetinio paveldo žmonių grupė, nėra. Nėra jokių istorinių duomenų apie ekspediciją į šį regioną, sakė D.Prestonas.

Galbūt radiniai iliustruoja senovinės DNR tyrimų ribotumą, internetiniame seminare teigė antropologas A.Fuentesas. Ežero griaučių DNR buvo palyginta su šių dienų populiacijų DNR – tačiau žmonės per paskutinius 200 metų gana daug migravo, todėl buvo ganėtinai sunku tiksliai pasakyti, iš kur kilę prie ežero mirę žmonės. Galbūt jie nebuvo kilę tiesiogiai iš rytinės Viduržemio jūros dalies, svarstė mokslininkas. Galbūt jie buvo gimę arčiau Roopkundo, tačiau galėjo turėti bendrų protėvių su žmonėmis, kurie kažkada apgyvendino rytinę Viduržemio jūros pakrantę.

Bet esama ir ne vien DNR duomenų, rodančių, kad kad paslaptingieji žmonės vis dėlto nebuvo tokie patys, kaip kiti, žuvę prie ežero. 2019 m. analizė taip pat parodė, kad ši grupė mito kitokia dieta nei žmonės, kurių genetika rodo Pietų Azijos kilmę. Paslaptingieji žmonės valgė mažiau sorų.

Viena teorija teigia, kad paslaptingi Roopkundo mirusieji galėjo būti kilę iš izoliuotų Vidurinių Azijos gyventojų, kilusių iš Aleksandro Makedoniečio ir jo armijų. Pavyzdžiui, tokiais yra Pakistano etninė grupė kalašai, kurie yra kilę iš graikų užkariautojų, 2019 m. tyrime teigė Harvardo universiteto genetikas Davidas Reichas. Tačiau paslaptingųjų mirusiųjų genetika nesutampa su kalašų genetika, kuriuose yra susimaišę rytinės Viduržemio jūros gyventojų ir Pietų Azijos genetiniai žymenys. Taip pat mirusieji neturėjo jokių kraujomaišos požymių, kurie turėtų būti akivaizdūs, jei jie nebūtų kryžminęsi su aplink gyvenančiais Azijos žmonėmis.

„Derinant skirtingas tyrimų linijas, duomenys rodo, kad mūsų atrinkta nesusijusių vyrų ir moterų grupė, yra gimusi Viduržemio jūros rytuose, Osmanų politinės kontrolės laikotarpiu, – rašė tyrėjai. – Kaip rodo jų daugiausia sausumos – o ne jūriniais – produktais grįsta dieta, žmonės galėjo gyventi sausumoje, galiausiai nukeliavo į Himalajus ir čia mirė. Bet ar jie dalyvavo piligriminėje kelionėje, ar atsidūrė prie Roopkundo dėl kitų priežasčių, tai vis dar išlieka paslaptimi“.

Dalį šio paslaptingumo, pasak P.Prestono, nulemia tai, kad Roopkundas iš tikrųjų niekada nebuvo gerai ištirtas. Ežeras yra šalia gana populiarios žygių trasos, ir žygeiviai kelis dešimtmečius perkėlinėjo, krovė iš naujo ar net ir vogė kaulus. Dėl audringo oro ir didelio aukščio sistemingi palaikų ir jų radimo vietos tyrimai nebuvo atlikti.

Vis dėlto, tokia padėtis ateityje gali pasikeisti. Savo straipsniui „The New Yorker“ D.Prestonas apklausė ir Indijos Deccano koledžo bioarcheologę Veeną Mushrif-Tripathy, kuri tikisi moksliškai ištirti Roopkundą. Tikėtina, kad ežere esama kūnų, kurie nebuvo paliesti, žurnalistui teigė mokslininkė. Šaltame vandenyje gali būti išsilaikę minkštieji audiniai ar net ir dirbiniai. Jei tyrėjams pavyks suorganizuoti tokią ekspediciją, jie galės nušviesti bent kai kurių prie ežero žuvusių žmonių gyvenimą.

Parengta pagal „Live Science“.