Palangos verslininkams tai patiks: iki amžiaus pabaigos šiaurės pusrutulio vasaros drastiškai pailgės - bet kodėl tai nieko gero nežada? (Video)

Pagal naują tyrimą, publikuotą žurnale „Geophysical Research Letters“, autoriai prognozuoja, kad jei nieko nebus padaryta siekiant sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą, vasaros šio amžiaus pabaigoje gali siekti pusę metų, o žiema truks mažiau nei du mėnesius.

Tai reiškia ne ilgesnes dienas poilsiui saulėje, o dramatišką poveikį žmonių sveikatai, žemės ūkiui ir ekologijai.

Nors ilgesnis ramių orų laikotarpis iš pradžių gali pasirodyti patrauklus, toks reikšmingas metų laikų pokytis gali sukelti didelių sutrikimų ekosistemose, kurios dažnai būna subalansuotos laiko ir temperatūros prasme.

Nuo ilgesnių karščio bangų ir gaisrų iki besikeičiančių migracijos modelių, turinčių įtakos maisto grandinei, daroma išvada, kad jei globalinis atšilimas tęsis dabartiniu greičiu, rizika žmonijai laikui bėgant tik didės – ir pokyčiai jau vyksta.

Mokslininkai ištyrė sezonų ilgio pokyčius, atsižvelgdami į istorinius klimato duomenis nuo 1952 iki 2011 metų visame Šiaurės pusrutulyje. Kiekvienais metais jie nustatė vasaros pradžią apskaičiuodami laikotarpį, kai temperatūra buvo aukščiausia 25 proc., o laikotarpis, kai temperatūra buvo žemiausia 25 proc., buvo apibrėžta kaip žiema.

Per visą tyrimo laikotarpį vasaros pailgėjo nuo 78 dienų iki 95 dienų, o visi kiti sezonai sutrumpėjo. Nuo 1952 iki 2011 metų žiemos traukėsi nuo 76 dienų iki 73 dienų, ruduo susitraukė nuo 87 dienų iki 82 dienų, o pavasaris susitraukė nuo 124 dienų iki 115 dienų. Nors pavasaris ir vasara palaipsniui prasidėjo anksčiau, ruduo ir žiema prasidėjo vėliau.

Toliau komanda sukūrė būsimus klimato modelius, norėdama numatyti, kaip šios tendencijos gali tęstis iki amžių sandūros, kurie parodė, kad iki 2100 m. Šiaurės pusrutulyje vasara gali prasidėti gegužės pradžioje ir baigtis spalio viduryje.

Tai yra potencialiai pavojingas įvykis dėl daugelio priežasčių – tai reikštų ilgesnį ore esančių alergizuojančių žiedadulkių laikotarpį ir tolesnį ligas pernešančių tropinių uodų plitimą. Ir tai tikrai ne vienintelės laukiančios problemos.

Remiantis nuo 1952 m. surinktais duomenimis, labiausiai klimatas pakito Viduržemio jūros regione ir Tibeto plokščiakalnyje, kur įvyko daugiausia sezoninių ciklų pokyčių, tačiau mažai tikėtina, kad kuri nors žemės rutulio dalis sugebės išvengti klimato poveikio.

Temperatūrai sparčiai kylant į viršų, matome, kad pasaulio orų modeliai keičiasi už nebegrįžimo taško – ir kiekviena oro kaita turi įtakos vandenynams ir sausumai.

Jei ši situacija ir toliau klostysis, pasekmės greičiausiai bus katastrofinės. Dėl užsitęsusių karščio bangų dramatiškai padaugės sausrų, gaisrų ir kitų nelaimių. Tuo tarpu dėl trumpesnių ir šiltesnių žiemų gali padažnėti audrų dažnis ir intensyvumas.

Pasikeitus sezonui, sumaištis kiltų ir žemės ūkiui, nes pasėliai išaugtų, žydėtų ir subrandintų derlių netinkamu metų laiku. Panašiai gali žlugti ekologinės sistemos, jei gyvūnai ir augalai nebesinchronizuos su metiniais ciklais.

Laimei, vykdomos iniciatyvos užkirsti kelią šiam scenarijui, sudarius visuotinį susitarimą bandyti išlaikyti dviejų laipsnių Celsijaus temperatūrą neaukštesnę nei priešindustrinę.