Išaiškinta senovinio „pragaro“ paslaptis: kodėl čia įžengę gyvūnai žūdavo – o žmonėms nenutikdavo nieko?

Po tūkstantmečių metų mokslininkai pagaliau išsiaiškino, kaip toks dalykas buvo įmanomas – įtarimai krito ant koncentruoto anglies dioksido debesies, kuris uždusindavo bet ką, kas tik jo įkvėpdavo, bet pats debesis laikėsi pakankamai žemai.

2200 metų senumo olą Salento universiteto archeologai atrado dar 2011 m. Ji buvo senovės Frigijoje (dabartinėje Turkijoje) – mieste, vadintame Hierapoliu. Čia šventikai požemio dievui Plutonui vesdavo aukoti jaučius.

Šventikams vedant jaučius į areną, žmonės galėdavo sėdėti aukštai arenoje įrengtose vietose – ir stebėti, kaip nuo vartų sklindantys garai žudo gyvūnus.

„Šioje erdvėje pilna garų – tokių tankių, kad per juos vargiai matosi žemė. Bet kuris į vidų įžengęs gyvūnas iškart miršta. Aš įmečiau žvirblių, ir jie tuoj pat išleido paskutinį kvapą“, – rašė graikų istorikas Strabonas (64 m.pr.m.e-24 m.).

Būtent šis reiškinys archeologų komandai išdavė urvo vietą. Per arti urvo įėjimo priskridę paukščiai duso ir krito negyvi – tai rodė, kad net ir po tūkstančių metų ši vieta vis dar yra tokia pat mirtina, kaip ir anais laikais.

Pasak Vokietijos Duisburgo-Eseno universiteto vulkanologo Hardy Pfanzo, kuris dar 2018 m. vadovavo urvo dujų išsiurbimui, dėl šio reiškinio kaltas seisminis aktyvumas.

Komanda išmatavo anglies dioksido lygį arenoje, sujungtoje su urvu – ir nustatė, kad dujos, kurios yra šiek tiek sunkesnės už orą, suformuoja „ežerą“, kuris tvyro pakilęs per 40 cm virš arenos grindų.

Dieną Saulė šias dujas išsklaido – tačiau mokslininkai išsiaiškino, kad mirtiniausia dujų koncentracija susikaupia auštant. Koncentracija pačiame „ežero“ dugne siekia daugiau kaip 50 proc., 10 centimetrų aukštyje siekia 35 proc. (ir tai gali nužudyti net ir žmogų) – tačiau didesniame nei 40 centimetrų aukštyje dujų koncentracija greitai mažėja.

Dienos metu čia vis dar būna maždaug 5 cm anglies dvideginio sluoksnis – ką liudija negyvi vabzdžiai, kuriuos tyrimų grupė atrado ant arenos grindų. Urvo viduje jie apskaičiavo, kad čia CO2 lygis svyruoja nuo 86 iki 91 proc. – nes į Saulė ir vėjas į vidų nepatenka.

Mokslininkų komanda savo tyrime rašo, kad urvo savybės nulėmė stiprius turizmo elementus. Pavyzdžiui, turistams čia buvo galima pardavinėti mažus gyvūnus ir paukščius, kuriuos atvykėliai galėdavo numesti ant arenos grindų ir taip paaukoti – o šventinėmis dienomis šventikai aukodavo didesnius gyvūnus.

Jei jautis dujų ežere stovėdavo taip, kad jo burna ir šnervės būdavo 60-90 cm aukštyje, tai aukšti, suaugę šventikai (lot. galli) visada stovėjo tiesūs, kad jų nosis ir burna būtų gerokai aukščiau toksiškųjų garų debesies, – rašo komanda. – Pranešama, kad kartais, kad būtų aukštesni, jie atsistodavo ant akmenų“.

Žiūrovai matydavo didelius, stiprius jaučius, per kelias minutes įveikiamus garų – o šventikai išlikdavo stiprūs ir tvirti: tai buvo traktuojama kaip dievų ar šventikų galios įrodymas.

Tačiau tyrinėtojai mano, kad šventikai gerai žinojo grotos ir jos arenos savybes – ir tikriausiai ramiomis dienomis auštant ar sutemus aukojo dideles aukas, kad padarytų didžiausią įspūdį.

Vidurdienio ceremonijose jie taip pat galėjo įkišti galvą arba net įžengti į patį urvą, kad pademonstruotų savo galią – žinoma, sulaikę kvėpavimą, kad išgyventų.

Tyrimas apie šią olą prieš keletą metų paskelbtas moksliniame žurnale „Archaeological and Anthropological Sciences“.

Parengta pagal „Science Alert“.