Mokslininkai išsiaiškino kiek žemėje dar yra likę aukso: gerokai daugiau nei įsivaizduojate, bet yra viena bėda

Taip nutiko dėl to, kad Žemės branduolio formavimosi metu jį bombardavo aukso ir mineralų kupini meteoritai. Kadangi formavimosi metu Žemės būsena buvo minkšta, didžioji dalis šių sunkių metalų nuslinko į planetos branduolį. Dėl to silikatinė mantija virš branduolio įkalino neįtikėtinus aukso ir kitų mineralų kiekius, kurių mes negalime pasiekti. Žemės branduolyje yra tiek aukso, kad jo pakaktų padengti visą Žemės rutulį 33,5 centimetro storio sluoksniu – tačiau visas šis kiekis yra 2900 kilometrų gylyje po mumis, ir karštis ten siekia ne vieną tūkstantį laipsnių.

Profesorius Timas Elliotas ir daktaras Matthias Willboldas iš Bristolio universiteto (Anglija) iškėlė hipotezę, kad aukso kiekis Žemės paviršiuje buvo žymiai didesnis nei dabar – ir šią hipotezę nusprendė patikrinti atlikdami tyrimą. Vyrai sulaukė finansavimo iš Aplinkos apsaugos tarnybos, Vokietijos tyrimų bendrijos bei Mokslų ir technologijų infrastruktūros tarybos. Viskas prasidėjo nuo 4 milijardų metų senumo uolų, kurias Grenlandijoje rado Oksfordo universiteto profesorius Stephenas Moorbathas. Abu mokslininkai dirbo, kad įrodytų savo teorijas apie uolų volframo kiekio mažėjimą, lyginant jį su šiandieniu kiekiu – ir jiems tai apvyko.

Geologai iš Merilendo universiteto toliau analizavo profesoriaus T.Ellioto ir daktaro M.Willboldo atliktą tyrimą. Toronto universiteto geologas Jamesas Brenanas iškėlė tą pačią jau minėtą teoriją, kartu su Merilendo universiteto geologais. Kai prieš milijardus metų Žemės branduolys formavosi, itin aukšta temperatūra išlydė brangiuosius metalus ir tokiu būdu atskyrė juos nuo uolingos plutos, dėl ko sugrįžę į Žemės mantiją mineralai sukietėjo. Taip pat iškilo klausimas, kodėl uolėtoje plutoje yra randami dideli kitų mineralų – tokių kaip rodis bei platina – kiekiai.

Geologai išsiaiškino, kad šie mineralai nesugrįžo ir nenusėdo ant uolingų plutos dalių. Mokslininkai toliau teorizavo, kad už šiandienes mineralų sankaupas ant uolingosios plutos atsakingi yra meteoritai ir kometos – o viskas vyko jau vėliau, po to kai Žemė sukietėjo.

Aukso kasyba iš Žemės gilumų prasidėti greičiausiai dar prieš 7000 metų. Tą įrodo aukso papuošalai bei kiti senoviniai artefaktai, rasti Varnos Nekropolio kapavietėje (Bulgarijo), kuri galėjo būti įrengta maždaug 4700–4200 metais pr.m.e. Dar viena senovinė aukso kasykla yra Sakdrisyje, pietų Sakartvele.

Senovės romėnai taip pat kasė auksą – o tai buvo viena pagrindinių priežasčių, dėl kurių jie įsiveržė į Britaniją ir Transilvaniją. Valdant imperatoriui Justinianui I, romėnų aukso kasyba nusidriekė iki Balkanų, Egipto, Armėnijos, Nubijos ir Mažosios Azijos. Viduramžių Europoje didžiausias mineralų šaltinis buvo Kremnicos kasykla Slokavijoje. XIX amžiuje prasidėjo aukso karštinė didžiojoje Naujojo Pasaulio dalyje. Viktorijos laikų aukso karštinė, Klondaiko aukso karštinė, Kalifornijos aukso karštinė bei Vitvatersrandas (Pietų Afrikos Respublika) leido įkurti naujus miestus bei susikrauti turtus iš kadaise buvusių laukinių teritorijų.

Edmondas Halley 1692 metais manė, kad Žemė yra tuščiavidurė, o jos plutos storis – 800 kilometrų. Buvo manoma, kad ši pluta slepia dar du kiautus, kurie juosia vidinį branduolį. Ši teorija buvo publikuojama moksliniame žurnale „Philosophical Transactions of the Royal Society of London“. Tačiau šiandien mes žinome, kad Žemė turi 5 „cheminius“ sluoksnius, kuriuos sudaro vidinis branduolys, išorinis branduolys, apatinė mantija, viršutinė mantija ir pluta.

Tuo tarpu „geologinės“ dalis sudaro vidinis branduolys, išorinis branduolys, apatinė mezosfera, viršutinė mezosfera, mantija, viršutinė mantija, pluta ir litosfera. Galiausiai, „mechaniniai“ sluoksniai yra vidinis branduolys, išorinis branduolys, mezosferinė mantija, astenosfera ir litosfera.