Vandenyno gelmėse aptiktas mokslininkams iki šiol nematytas gyvis: turi kiaulės knysles primenančius organus, auką pribaigia skustuvo aštrumo dantimis (Video)

Trapiosios žvaigždės gali tūnoti 360-560 metrų gylyje esančioje aplinkoje, kuri pernelyg nesikeičia jau milijonus metų. Tokios gelmės, anot Timo O‘Hara‘os iš Viktorijos muziejaus Melburne, – tikra dovana ieškantiems evoliucijos reliktų ar senosioms organizmų grupėms priklausančių išlikusių rūšių, rašo livescience.com.

„Turbūt taip yra todėl, kad tropinės aplinkos yra labai senos, menančios dinozaurų erą ir pernelyg nepasikeitusios, – tikino jis. – Dėl šios priežasties kai kurioms gyvosioms fosilijoms pavyksta išlikti iki mūsų laikų.“

T. O‘Hara 2015 m. šią trapiąją žvaigždę aptiko tarp neidentifikuotų eksponatų Prancūzijos nacionaliniame natūraliosios istorijos muziejuje. Šis eksponatas rastas 2011 m. vykdant ekspediciją Naujojoje Kaledonijoje – Prancūzijai priklausančioje pietinės Ramiojo vandenyno dalies teritorijoje. Mokslininkai radiniams iš jūros dugno surinkti panaudojo didelį tinklą, vadinamą sijiniu tralu, ir aptiko šią trapiąją žvaigždę. Šis radinys neatitiko standartų, nes turėjo 8 galūnes – tipiškesnės jūrų žvaigždės turi 5 ar 6 galūnes. Aptiktos žvaigždės galūnės pasižymi neįprasta struktūra, dėl kurios atrodo, kad ją sudaro daug mažų kartu sujungtų kiaulių knyslių.

„Iš pirmo žvilgsnio galėjau matyti, kad ji skiriasi nuo kitų trapiųjų mano matytų žvaigždžių“, – teigė mokslininkas. Nustatęs aptikto eksponato DNR seką, T. O‘Hara kartu su kolegomis suprato, kad ši trapioji žvaigždė nėra labai artima dygiaodžių grupei, į kurią įeina trapiosios žvaigždės, jūrų žvaigždės ir kiti simetriški vandens telkinių dugne gyvenantys padarai.

Štai tada vienas iš šio tyrimo autorių Benas Thuy – paleontologas iš Liuksemburgo nacionalinio gamtos istorijos muziejaus – suprato matęs šį keistą kiaulių knyslių formos padarą su trapiomis galūnėmis jau anksčiau. Pirma, kaip teigė T. O‘Hara, jis negalėjo suprasti, kodėl šie vaizdai jam atrodė pažįstami, tačiau vėliau, pamatęs neįtikėtinai panašių Šiaurės Prancūzijoje rastų fosilijų nuotrauką, viskas tapo aišku.

Anatominis panašumas patvirtino, kad trapioji žvaigždė turėjo giminaičių prieš 180 mln. metų, kai Pangėjos superkontinentas skilo ir atsirado naujų vandenynų. Taigi mokslininkai šią rūšį pavadino Ophiojuridae. Pavadinimas kilęs iš senovės graikų kalbos žodžio „Ophio“, reiškiančio gyvatę, ir iš Juros kalnų Europoje, kur Juros periodo geologija pirmą kartą buvo apibūdinta. Ši mūsų laikus pasiekusi rūšis gavo Ophiojura exbodi pavadinimą – antrasis pavadinimo žodis yra mokslinės ekspedicijos, kurios metu atrasta trapioji žvaigždė, akronimas.

Tikėtina, kad trapioji žvaigždė minta ištiesdama savo galūnes vandenyje ir tokiu būdu gaudydama planktoną. Tuomet dėl rankas dengiančio gleivių sluoksnio grobis prie jų prilimpa. Papildomi dygliuoti išsikišimai veikia kaip kabliukai, užkabinantys pro šalį plaukiantį planktoną, o aštrūs it skustuvo ašmenys dantys, anot T. O‘Hara‘os, turbūt naudojami grobiui sudraskyti.

Birželio 16 d. moksliniame leidinyje „Proceedings of the Royal Society B.“ publikuotas tyrimas tęsiamas. Kaip teigia pats T. O‘Hara, vis dar tikimasi, kad šis radinys – tai ne paskutinis dinozaurų eros gyvųjų fosilijų aptikimo šiame regione atvejis.

Šaltinis: https://rs.figshare.com/