Mokslininkai amžinajame įšale aptiko virusų, didžioji dalis jų – matomi pirmą kartą

Ir pasirodo, ne visi jie mirę. Šimtmečių senumo samanos laboratorijos šilumoje atgyja, o taip pat ir mažyčiai 42 000 metų senumo kirminai.

Šie įspūdingi organizmai iš tolimos Žemės praeities pasakoja senovės ekosistemų istoriją – o taip pat ir pateikia stebėtinai detalią informaciją apie aplinką, kurioje jie gyvavo. Tačiau amžinojo įšalo tirpimas taip pat kelia susirūpinimą ir dėl senovinius virusų, kurie gali pradėti vėl mus persekioti.

„Tirpsmas ne tik prives prie tų senovinių išlikusių mikrobų ir virusų praradimo, bet ateityje ir paskleis juos į aplinką“, – naujame tyrime rašo mokslininkai, vadovaujami pagrindinio tyrėjo Zhi-Ping Zhongo iš Ohajo valstijos universiteto (JAV).

Naudodamiesi naujais metagenomikos ir ledo šerdies mėginių sterilizavimo metodais, mokslininkai stengiasi geriau suprasti, kas tiksliai slypi šaltyje.

Atlikdama naujus tyrimus ir analizuodama ledo mėginius iš Tibeto plokščiakalnyje esančio Guliya ledyno, mokslininkų komanda sugebėjo identifikuoti dešimtis unikalių 15 000 metų senumo virusų – ir įgyti šiokių tokių žinių apie jų funkcijas.

„Šie ledynai formavosi palaipsniui, ir kartu su dulkėmis bei dujomis tame lede taip pat nusėdo ir daug virusų“, – sako Zh.P. Zhongas. Šie mikrobai potencialiai atspindi mikroorganizmus, buvusiais atmosferoje tuo metu, kai susidarė ledas, straipsnyje aiškina mokslininkai.

Ankstesni tyrimai parodė, kad mikrobų kultūros koreliuoja su dulkių ir jonų koncentracijos pokyčiais atmosferoje, o taip pat gali nurodyti klimato ir aplinkos sąlygas, buvusias tuo metu.

Remdamiesi šiais lede įšalusiais senų laikų liudijimais, mokslininkai Kinijoje, 6,7 kilometrų aukštyje virš jūros lygio atrado, kad 28 iš 33 jų identifikuotų virusų mokslui dar nebuvo matyti.

„Tai yra virusai, kurie ekstremalioje aplinkoje turėjo tiesiog klestėti“, – sako Ohajo valstijos universiteto mikrobiologas Matthew Sullivanas. Pasak jo, tokie virusai pasižymi genais, padedančiais užkrėsti ląsteles šaltoje aplinkoje, ir tai tiesiog siurrealistiškai iliustruoja, kaip virusai sugeba išlikti ekstremaliomis sąlygomis.

Palyginusi jų genetines sekas su žinomų virusų duomenų baze, komanda nustatė, kad daugiausia virusų abiejuose ledo šerdies mėginiuose buvo bakteriofagai, užkrėtę Methylobacterium – bakterijas, svarbias metano ciklui ledo viduje.

Jie labiausiai buvo susiję su virusais, randamais Methylobacterium atmainose augaluose ir dirvožemyje – tai atitinka ankstesnį tyrimą, teigusį, kad pagrindinė Guliya lede nusėdusių dulkių kilmė yra dirvožemiai.

„Šie įšalę virusai greičiausiai yra kilę iš dirvožemio ar augalų, ir jie palengvindavo savo nešiotojams maisto medžiagų įsisavinimą“, – skelbia išvadą komanda.

Nors senoviniai virusai atrodo ypač nerimą kelianti grėsmė, didžiausias pavojus slypi tame, ką dar atveria tirpstantis ledas – didžiules susikaupusio metano ir anglies atsargas. Tačiau akivaizdu, kad ledas taip pat gali padėti suprasti praeities aplinkos pokyčius ir virusų evoliuciją.

„Tokiose ekstremaliose aplinkose apie virusus ir mikrobus žinome labai mažai – ir apie tai, kas iš tikrųjų ten slypi“, – sako Žemės mokslų mokslininkė Lonnie Thompson, kuri pažymi, kad išlieka daug svarbių vis dar neatsakytų klausimų – kaip bakterijos ir virusai reaguoja į klimato pokyčius? Kas atsitinka, kai mes pereiname iš ledynmečio į šiltą periodą, kaip dabar?

Mokslininkų laukia dar daug tyrimų, rašo „Science Alert“.

Tyrimas buvo paskelbtas moksliniame leidinyje „Microbiome“.