Atsinaujinančios energetikos plėtra sustos, o naujas kompiuteris taps prabanga? Atsakė, kodėl taip svarbu atgauti kritinius žemės metalus iš elektronikos įrenginių - jau labai greitai pasaulis gali virsti sąvartynu

Jungtinių Tautų (JT) duomenimis, 2019 metais pasaulio gyventojai išmetė 53,6 mln. tonų elektros ir elektroninės įrangos atliekų – penktadaliu daugiau nei prieš penkerius metus. Gausėjant elektronikos atliekų, jų surinkimo ir perdirbimo lygis išliko itin mažas ir tesiekė mažiau nei penktadalį. Tai reiškia, kad daug vertingų medžiagų liko neperdirbta ir atsidūrė tiesiog sąvartynuose, tapo aplinkos taršos objektais.

Visgi, augant šalių ekonomikoms, kritinių metalų, ypač svarbių tokioms technologijoms kaip vėjo jėgainės ir elektrinės transporto priemonės, poreikis per ateinančius dešimtmečius gerokai išaugs, nes valstybės norės pasiekti užsibrėžtus klimato tikslus. Tarptautinės energetikos agentūros (TEA) ekspertų minimų kritinių metalų patenka nikelis, kobaltas, litis, varis, taip pat retieji žemės elementai.

Priklausomai nuo to, kaip greitai vyriausybės imsis mažinti išmetamą teršalų kiekį, iki 2040 metų bendras energetikos sektoriaus poreikis kritinėms mineralinėms medžiagoms gali padidėti net 6 kartus. Artimiausiais metais paklausa vien ličiui ir nikeliui turėtų išaugti atitinkamai iki 90 proc. ir 70 proc., teigia TEA.

Agentūros ekspertų skaičiavimu, sausumos vėjo jėgainėms reikia devynis kartus daugiau mineralinių išteklių nei panašaus dydžio dujomis kūrenamai elektrinei. Valstybėms siekiant sumažinti išmetamų teršalų kiekį ir pereinant prie atsinaujinančios energijos įrenginių, vėjo ir saulės energija yra pagrindinė alternatyvi priemonė iškastiniam kurui.

„Augantis kritinių metalų poreikis tampa iššūkiais ir kartu galimybėmis. Atliekų perdirbimo grandinėje itin svarbios tampa elektronikos atliekos, kurios patenka tarp vienų iš labiausiai augančių atliekų srautų pasaulyje. Be to, elektronikos atliekose yra net 69 cheminės periodinės lentelės elementai – jų atgavimas leidžia taupyti senkančius gamtos išteklius. Todėl akivaizdu, kuo pasaulis daugiau perdirbs elektros ir elektroninės įrangos, tuo daugiau bus išgauta juose esančių vertingų ir kritinių žaliavų bei mažesnė aplinkos tarša, atliekos nepateks į sąvartynus ar deginimą“,  – sako Elektronikos gamintojų ir importuotojų organizacijos vadovė Asta Pakštaitė-Marcinkienė.

Pavyzdžiui, vienam populiariausiam elektronikos sektoriaus produktui – asmeniniam kompiuteriui – pagaminti reikia išteklių, išgautų daugelyje pasaulio šalių. Maždaug pusę kompiuterio medžiagų sudaro įvairūs metalai, o jo schemų gamybai reikia nemažai varinių laidų. Be to, vanduo taip pat yra itin svarbus šioje pramonėje: vario kasyklose sunaudojama net 500 litrų vandens per sekundę.

Elektronikos pramonėje, be įvairių metalų, taip pat naudojami įvairūs plastikai ir kitos žaliavos bei chemikalai. Tarp labiau paplitusių metalų yra varis, litis, alavas, sidabras, auksas, nikelis ir aliuminis.

„Ypač svarbu, kad kiekvienas elektronikos gaminys dalyvautų žiedinėje ekonomikoje. Ne veltui gamintojai skatinami kurti technologines naujoves, kurių dėka įrenginiai tarnautų ilgiau, o prireikus būtų galima lengviau juos išardyti ir antrines medžiagas panaudoti kitų gaminių gamyboje“, – teigia A. Pakštaitė-Marcinkienė.

Pasak bendrovės „Atliekų tvarkymo centro“ vykdomosios direktorės Kristinos Štelmokaitienės, kadangi elektroninės atliekos yra neatsiejama mūsų šiuolaikinio gyvenimo dalis, kylant pajamoms ir pragyvenimo lygiui bei didėjant elektroninių atliekų kiekiui jį suvaldyti tampa vis sunkiau.

„Dėl technologinės pažangos elektroniniai prietaisai pasensta daug greičiau, todėl nereikalingi tampa ne tik seni gaminiai, bet ir visiškai veikiantys įtaisai. Kitaip tariant, elektroniniai prietaisai tampa „atliekomis“, neprarandant vartotojų savybių – šios savybės tiesiog nebetenkina vartotojų. Elektronikos perdirbimas išlieka geriausias būdas atsikratyti nereikalingos elektronikos ir, norint jį sėkmingai įgyvendinti, turime užtikrinti, kad perdirbimas būtų vykdomas tinkamai aplinkos ir savo bendruomenės atžvilgiu“, – sako K. Štelmokaitienė.

Remiantis JT prognozėmis, iki 2030 metų elektronikos atliekų (įrenginių, kuriuose yra baterija, akumuliatorius ar kištukas elektrai) metinis kiekis sudarys 74,7 mln. tonų, arba beveik dukart daugiau nei 2014-aisiais, o šių atliekų svoris prilygtų 7 390 Eifelio bokštams. Per dešimtmetį vienam pasaulio gyventojui tenkantis vidutinis elektronikos atliekų kiekis išaugs iki 9 kilogramų (kg), o per 10 metų vienas asmuo sukaups 82 kg atliekų.

2019 metais vienas Europos gyventojas sukaupė 16,2 kg elektronikos atliekų – daugiausia pasaulyje. Vienas namų ūkis Europoje turėjo vidutiniškai 72 elektros ir elektronikos prietaisus, iš kurių 11-ka buvo sugedę ir nenaudojami. Palyginimui: Azijoje vienam gyventojui atiteko vidutiniškai 5,6 kg, o Afrikoje – 2,5 kg elektronikos atliekų.

Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, 2019 metais gamintojai ir importuotojai patiekė Lietuvos rinkai 39,5 tūkst. tonų elektros ir elektroninės įrangos, buvo surinkta 16,1 tūkst. tonų šių susidariusių atliekų.