Rado būdą, kaip išspręsti vandens trūkumą pasaulyje: fantastiškai skambanti technologija daug paprastesnė, nei atrodo

Du milijardai arba, kitaip tariant, ketvirtadalis žmonių, vis dar neturi prieigos prie švaraus geriamojo vandens, praneša bbc.com.

Kadangi pasaulio gyventojų skaičius vis labiau artėja prie aštuonių milijardų, dėmesys sutelkiamas į technologijų kūrimą, kurios gali padėti išspręsti šią problemą.

Vienas iš žmonių, siūlančių galimą sprendimą, yra Michaelas Mirilašvilis, Izraelyje įsikūrusios įmonės „Watergen“ vadovas, kuris, pasinaudodamas savo technologija „oras-vanduo“, tiekia geriamąjį vandenį į atokius pasaulio regionus, nukentėjusius nuo konfliktų ar klimato kaitos.

„Pagrindinė žmogaus teisė“

„Vanduo yra pagrindinė žmogaus teisė, tačiau milijonai neturi prieigos prie jo“, – sakė M.Mirilašvilis.

Vandens gavimas iš oro gali atrodyti kaip mokslinė fantastika, tačiau technologija iš tikrųjų yra paprastesnė, nei atrodo. Žemės atmosferoje yra 13 milijardų tonų gėlo vandens. „Watergen“ mašinos filtruoja šiuos vandens garus iš oro.

M.Mirilašvilis sako, kad tinkamai naudojama „Watergen“ technologija gali paskatinti didelius pokyčius vandens pramonėje, galinčius turėti ilgalaikį poveikį planetai.

„Didelis atmosferos vandens naudojimo privalumas yra tai, kad nereikia vandens transportuoti, todėl nereikia jaudintis dėl sunkiųjų metalų vamzdžiuose, užteršto vandens valymo ar planetos teršimo plastikiniais buteliais“.

Viena akivaizdi kliūtis būtų oro tarša, kuri kai kuriuose didžiuosiuose pasaulio miestuose tapo keliančia susirūpinimą. Pavyzdžiui, Londono imperatoriškojo koledžo atliktas tyrimas parodė, kad švino, toksiško žmogaus organizmui, 2021 m. vis dar yra Londono ore, nepaisant to, kad jo naudojimas buvo uždraustas dar 1999 m.

Tačiau ši problema gali būti išspręsta. Tel Avivo universiteto mokslininkų atliktas tyrimas parodė, kad net tokiose miesto vietose kaip Tel Avivas galima išgauti geriamojo vandens pagal Pasaulio sveikatos organizacijos nustatytą standartą. Kitaip tariant, švarų vandenį galima gauti iš nešvaraus ar užteršto oro.

Didžiausios „Watergen“ mašinos per dieną gali tiekti 6000 litrų vandens. Jos jau buvo naudojamos ligoninėms Gazos Ruože ir kaimo gyvenvietėms Centrinėje Afrikoje, kur žmonės, norėdami gauti švaraus vandens, turėtų eiti ištisas valandas. Tai taip pat padėjo Australijos vyriausybei kovoti su niokojančiais gaisrais 2020 m., kuriuose žuvo 34 žmonės ir sudegė 3500 namų.

„Tai ne tik gyvybių gelbėjimas, bet ir milijonų žmonių gyvenimo pagerinimas“, – priduria M.Mirilašvilis. „Net išsivysčiusiose šalyse kai kurie žmonės geria nešvarų vandenį ir tai daro tiesioginį poveikį ne tik jų sveikatai, bet ir žemės ūkiui“.

Mirtina tarša

Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, daugiau nei du milijardai žmonių turi prieigą tik prie vandens, kuris yra užterštas išmatomis. Vos vienas gurkšnis kelia pavojų susirgti tokiomis ligoms kaip cholera ir vidurių šiltinė. Manoma, kad dėl to kasmet miršta apie 500 000 žmonių.

Dideli švaraus vandens ištekliai stūkso vandenynuose. Ledkalniuose yra gryniausio pasaulio vandens, nes ledynai, iš kurių jie susiformavo, atsirado prieš tūkstančius metų. Milžiniški ledo luitai gali kelti pavojų laivybai, o ištirpę pakenkti jūrų ekosistemoms, nes atsiranda dideli kiekiai gėlo vandens.

Ledkalnių surinkimas siekiant pelno pirmiausia prasidėjo Kanadoje – tai tapo dideliu verslu šalies rytinėje pakrantėje. Tačiau šią praktiką dabar taiko ir kitos šalys.

Verslininkas ir aplinkosaugininkas Abdulla Al-Shehi dirba su Jungtinių Arabų Emyratų ledkalnio projektu. Vandens trūkumas kelia didelį pavojų šalyje, nes dėl klimato kaitos ten fiksuojama vis aukštesnė temperatūra, o JAE jau yra viena karščiausių vietų žemėje.

„Vidutiniškai didelis ledkalnis gali aprūpinti milijoną žmonių vandeniu 3-5 metus“, – tvirtina jis. „Tai kodėl nepasinaudojus tuo, ką mums gali pasiūlyti gamta? Tikiuosi, kad vieną dieną į Arabijos pusiasalį atgabensime ledkalnių.“

Tačiau ledkalnių transportavimas kelia pavojų. Dėl savo dydžio ledkalniai gali apsiversti kelionės metu, taip sukeldami mirtinas avarijas. Jie taip pat turi būti suvynioti į specialiai suprojektuotą izoliuojančią medžiagą, kad kelionės metu sumažėtų ledkalnio lydymosi greitis. Nenuostabu, kad procesas gali būti brangus.

JAE ledkalnio projektas prasidės paimant mažesnį ledkalnį ir nuvežant jį į Pertą Vakarų Australijoje arba Keiptauną Pietų Afrikoje.

„Numatomos išlaidos svyruoja nuo 60–80 mln. dolerių, o visas projektas greičiausiai kainuos apie 150–200 mln. dolerių“, – sako A.Al-Shehi.

Ar vandenynuose glūdi vandens trūkumo problemos sprendimas?

Vandens gavybai yra ir kitų patikimesnių metodų, pavyzdžiui, naudojant pasaulio vandenynus. Anksčiau daugelis šalių šalino druską iš jūros vandens – tai procesas, kuriame naudojamas karštis, vadinamas gėlinimu.

Kai kurioms vyriausybėms priklauso gėlinimo įrenginiai, tiekiantys vandenį gyventojams, o kitos pasikliauja privačiomis įmonėmis, rašo bbc.com.

Vandens tiekėjas „Dupont“, įsikūręs Delavero valstijoje, savo gamyklose visame pasaulyje kas minutę perdirba 94 milijonus litrų vandens.

„Šis procesas leidžia vandeniui praeiti pro filtrą, kuriame druskos atsiskiria. Dėl to susidaro du srautai: vienas su geriamuoju vandeniu ir vienas su dideliu druskos kiekiu“, – sako Verónica García Molina.

„Srovė, kurioje druskos koncentracija didelė, nukreipiama atgal į jūrą, tačiau dėl tinkamų praskiedimo mechanizmų ir procesų jūrai nėra jokio neigiamo poveikio“.

Vis dėlto, nors šiuolaikinės gamyklos gali turėti nedidelį poveikį jūrai arba jo visai neturėti, to negalima pasakyti apie senesnes gamyklas, kuriose vis dar naudojami mažiau pažangūs gėlinimo metodai. Jie vis dar išstumia didelį itin sūraus vandens kiekį į vandenyną, o tai gali pakenkti ekosistemoms, nes taip sumažinamas deguonies ir padidindamas druskos kiekis.

Dar daugiau kritikos vandens gėlinimas susilaukia dėl to, kad jūros vandeniui apdoroti reikia milžiniško energijos kiekio. Energijai išgauti įprastai naudojamas labai taršus iškastinis kuras.

Tačiau V.G.Molina sako, kad pastaraisiais metais pasiekta pažanga šioje srityje padėjo tapti vienu iš perspektyviausių sprendimų, kaip išspręsti vandens trūkumą visame pasaulyje.

„Per pastaruosius dešimtmečius naudojamos energijos kiekį sumažinome daugiau nei tris kartus, o šiandien sunaudojama keturis ar penkis, o gal net ir daugiau kartų mažiau energijos“, – priduria ji.

Tačiau neaišku, ar šių sprendimų pakaks. Pasauliniams vandens ištekliams vis mažėjant, mokslininkai stengiasi ieškoti kitų būdų, kurie nedarytų neigiamos įtakos ir taip paveiktoms ekosistemoms.