Lyg iš fantastikos srities: sieks į gyvenimą sugrąžinti gauruotąjį mamutą, gyvenusį prieš 4000 metų

Tačiau genetikos mokslų pažanga ir realiame gyvenime kuria apčiuopiamą galimybę prikelti išnykusius gyvūnus. Mokslininkai jau yra klonavę gyvūnus, kuriems gresia išnykimas – ir gali išskirti DNR iš seniai nugaišusių, išnykusių gyvūnų kaulų bei minkštųjų audinių.

Genetikai, vadovaujami Harvardo medicinos mokyklos mokslininko George'o Churcho, siekia į gyvenimą sugrąžinti gauruotąjį mamutą, gyvenusį prieš 4000 metų – ir jau įsivaizduoja ateitį, kai ledynmečio milžinas pradės klajoti natūralioje savo buveinėje.

Ir panašu, pirmadienį visas šis reikalas smarkiai paspartėjo – paskelbus apie gautą 15 milijonų dolerių investiciją, pritrauktą į mamuto prikėlimo projektą.

Palaikantys mamuto „prikėlimo“ idėją teigia, kad (kiek pakeisto) mamuto sugrąžinimas galėtų padėti atkurti trapią Arkties tundros ekosistemą, kovoti su klimato krize ir išsaugoti nykstantį Azijos dramblį, su kuriuo gauruotasis mamutas yra labiausiai susijęs. Tačiau tai drąsus planas, kupinas etinių problemų.

Tikslas yra ne klonuoti mamutą – DNR, kurią mokslininkams pavyko išgauti iš gauruotųjų mamutų liekanų, įšalusių amžinajame įšale, yra per daug suirusi, – bet pasitelkus genų inžineriją, sukurti gyvą, vaikščiojantį dramblio ir mamuto hibridą, kuris galbūt vizualiai nesiskirs nuo išnykusio pirmtako.

„Mūsų tikslas – per ateinančius ketverius-šešerius metus sukurti pirmuosius jauniklius“, – sako technologijų verslininkas Benas Lammas, kartu su G.Church‘u įkūręs biomokslų ir genetikos kompaniją „Colossal“, kuri ir vykdys projektą.

„Dabar tikrai galime tai padaryti“

Naujos B.Lammo pritrauktos investicijos ir dėmesys yra didelis žingsnis į priekį, sako G.Churchas.

„Atvirai kalbant, iki 2021 m. tai buvo vis atidėliojamas projektas, bet dabar mes galime tai padaryti, – sako jis. – Ir tai viską pakeis“.

G.Churchas yra vienas pažangiausių mokslininkų genomikos srityje, dirbantis ir su CRISPR (tai revoliucinė genų redagavimo technologija, kuri apibūdinama kaip „gyvybės kodo perrašymo įrankis“) panaudojimu siekiant pakeisti gyvybės formų savybes. Mokslininkas taip pat dirba kuriant kiaules, kurių organai būtų tinkami žmogaus kūnui – kas reiškia, kad paciento, kuriam labai reikia transplantacijos, pavyzdžiui, inksto donoru vieną dieną gali tapti kiaulė.

„Turėjome atlikti daug (genetinių) pakeitimų – kol kas 42 – kad tokie organai būtų suderinami su žmogaus organizmu. Bet dabar turime labai sveikų kiaulių, kurios veisiasi ir tiekia organus ikiklinikiniams tyrimams Masačusetso ligoninėje“, – apie savo darbą pasakoja mokslininkas.

„Dramblių atveju tikslas kitas – bet pakeitimų kiekis bus panašus“, – sako jis.

Tyrėjų grupė išanalizavo 23 gyvų dramblių rūšių ir išnykusių mamutų genomus, pasakoja G.Churchas. Mokslininkai mano, kad jiems Azijos dramblio genetiniame kode vienu metu gali tekti atlikti „iki 50 pakeitimų“ – kad gyvūnui būtų suteiktos savybės, būtinos išgyvenimui ir klestėjimui Arktyje.

Tarp šių savybių, anot G.Churcho – 10 centimetrų storio izoliacinis riebalų sluoksnis, penkių skirtingų rūšių plaukai (įskaitant ir vienus, kurie sieks iki metro ilgio), ir mažesnės ausys, kurios padės dramblio-mamuto hibridui toleruoti šaltį. Komanda taip pat planuoja bandyti sukonstruoti tokį gyvūną, kuris neturėtų ilčių – kad naujai sukurti sutvėrimai netaptų dramblio kaulo brakonierių taikiniu.

Kai ląstelė, turinti šiuos ir kitus bruožus, bus sėkmingai užprogramuota, G.Churchas planuoja panaudoti dirbtinę gimdą – tai leistų žengti tolesnį žingsnį nuo embriono iki jauniklio, kas dramblių atveju trunka 22 mėnesius. Tačiau ši technologija toli gražu nėra išvystyta, tad mokslininkas sako, kad jie neatmeta galimybės kaip surogatus naudoti ir gyvas drambles.

Skepticizmo dozė

Stokholmo paleogenetikos centro evoliucinės genetikos profesorius Love'as Dalénas, besigilinantis į mamutų evoliuciją, mano, kad G.Churcho ir jo komandos darbas tikrai turi mokslinės vertės – ypač kai kalbama apie nykstančias rūšis, pasižyminčias genetinėmis ligomis, nulemtomis genetinių variacijų trūkumo (per mažos populiacijos).

„Jei nykstančios rūšys prarado joms svarbius genus... sugebėjimas grąžinti juos į nykstančias rūšis, tai gali būti tikrai svarbu“, – sako L.Dalénas, nedalyvaujantis projekte.

„Tačiau vis svarstau, koks būtų platesnis pritaikymas. Visų pirma, jūs negausite mamuto. Tai bus plaukuotas dramblys, turintis tam tikrų riebalų sankaupų. Savaime suprantama, mes labai mažai žinome, kokie genai mamutą padaro mamutu. Šiek tiek žinome, bet tikrai nepakankamai“.

Kiti sako, kad neetiška naudoti drambles kaip surogatus, kad būtų pagimdytas genetiškai modifikuotas gyvūnas. L.Dalénas apibūdino mamutus ir Azijos dramblius skirtingus tiek, kiek skirtingais yra žmonės ir šimpanzės.

„Tarkime, kad tai suveiks, ir nebus siaubingų pasekmių. Nė viena surogatinė dramblė-motina nemirs“, – sako šiame projekte nedalyvaujanti evoliucijos biologė ir mamutų specialistė Tori Herridge iš Londono gamtos istorijos muziejaus. – Bet idėja, kad sugrąžindami mamutus ir paleisdami juos į Arktį, taip suprojektuosime Arktį, jog ji taptų geresne vieta anglies kaupimui – šiuo aspektu matau daug problemų“.

Kai kurie mokslininkai mano, kad tokie gyvūnai, tokie kaip mamutai, arkliai ir stumbrai, ganydamiesi „prižiūrėjo“ pievas mūsų planetos šiaurėje ir išlaikydavo žemės įšalą, trypdami žolę, nuvirtusius medžius ir sniegą. Manoma, kad mamutų ir kitų stambių žinduolių reintrodukavimas į šias vietas gali padėti atgaivinti aplinką ir sulėtinti amžino įšalo tirpsmą bei anglies išsiskyrimą.

Tačiau tiek L.Dalénas, tiek T.Herridige teigia, kad nėra jokių įrodymų, patvirtinančių šią hipotezę – ir sunku įsivaizduoti, jog bandos šaltyje gyventi prisitaikiusių dramblių darytų kokį nors poveikį aplinkai, kuri susiduria su gaisrais, virsta purvynais ir atšyla greičiau nei bet kokios kitos pasaulio teritorijos.

„Nėra nieko, kas įrodytų, jog mamutų įkurdinimas ten turėtų kokį nors poveikį klimato kaitai“, – teigia L.Dalénas.

Tačiau galiausiai menamas klajoklių mamutų bandų, kaip ekosistemų inžinierių, tikslas gali būti ne toks jau ir svarbus. Gali nutikti taip, kad daugelis žmonių paprasčiausiai sutiks mokėti pinigus, kad galėtų iš arti pamatyti „tarpinį mamutą“.

„Galbūt bus smagu juos demonstruoti zoologijos sode. Nematau didelių problemų, jei jie norės juos įkurdinti kažkur parke ir, žinote, paskatinti vaikus labiau domėtis praeitimi“, – sako L.Dalénas.

Projektas neturi visiškai jokio spaudimo uždirbti pinigus, sako B.Lammas. Tai yra projektas, kuris gali sukurti naujoves, pritaikomas biotechnologijos ir sveikatos priežiūros srityse. Investuotojas „mamuto“ kūrimą lygina su „Apollo“ projektu, kuris privertė žmones ne tik atsigręžti į kosmoso tyrimus, tačiau taip pat sukūrė ir daug neįtikėtinų technologijų – kaip, pavyzdžiui, GPS.

„Mane tai neapsakomai žavi. Mane traukia žmonės, kurie yra technologiškai azartiški – ir gali būti, kad tai duos teigiamų pokyčių“, – sako mamutų ekspertė T.Herridge.

Parengta pagal CNN.