Kaip tirpstantys „klijai“ galėjo lemti didžiausio pasaulyje ledkalnio pražūtį?

Didžiausias atskilimas

Ledo šelfai – tai didžiuliai ledo ruožai, kurie susidaro per daugelį tūkstančių metų. Tačiau šylantis oras ir kylanti vandenynų temperatūra skatina ledo šelfų skilimą. Naujajame tyrime teigiama, kad per pastaruosius porą dešimtmečių daugelis Antarktidos ledo šelfų suskilo arba sugriuvo, tačiau tiksliai nebuvo aišku, kas spartina ledo nykimą.

Kad tai išsiaiškintų, grupė glaciologų priartino Antarktidos Larseno C ledo šelfo, kuriame 2017 m. liepą ištirpo Delavero dydžio ledkalnis A68, plyšius.

Maždaug 5800 kvadratinių kilometrų ploto ledkalnio skilimas Larseno C ledyną sumažino 12 proc., anksčiau rašė „Live Science“. Larsen C yra trečiasis ledo šelfas Antarktidos vakariniame pusiasalyje, kuris per pastaruosius du dešimtmečius smarkiai sumažėjo.

Vyraujanti teorija buvo tokia, kad šie skilimai atsirado dėl proceso, vadinamo hidrofraktūracija, kai ledo šelfų paviršiuje esantys ištirpusio ledo telkiniai prasiskverbia pro plyšius ir vėl užšaldžius išsiplečia, – teigė bendraautorius Erikas Rignotas, Kalifornijos universiteto Žemės sistemos mokslo profesorius. „Tačiau ši teorija nepaaiškina, kaip ledkalnis A68 galėjo atitrūkti nuo Larseno C ledo šelfo pačiame Antarktidos žiemos įkarštyje, kai nebuvo jokių tirpstančių ledo telkinių.“

Trys scenarijai

E.Rignotas ir jo kolegos išanalizavo šimtus Larseno C ledo šelfo plyšių, arba lūžių, naudodamiesi NASA sukurtu ledo dangų ir jūros lygio pokyčių modeliu, taip pat iš palydovų ir mokslinių lėktuvų gautais duomenimis. Jie priartino 11 plyšių ir sumodeliavo tris tirpimo scenarijus.

Dviejuose iš trijų scenarijų daugiausia dėmesio buvo skiriama „melanžui“ – vėjo pustomo sniego, užšalusio jūros vandens ir ledo šelfo fragmentų mišiniui, esančiam plyšių viduje ir aplink juos, kuris paprastai padeda užsandarinti plyšius, teigiama pranešime.

Pagal pirmąjį scenarijų glaciologai modeliavo, kas nutiktų, jei ledo šelfas suplonėtų dėl tirpimo; pagal antrąjį scenarijų jie modeliavo, kas nutiktų, jei ištirptų ledo luitas; pagal trečiąjį scenarijų jie modeliavo, kas nutiktų, jei ištirptų ir ledo šelfas, ir ledo luitas. Jų modeliavimas parodė, kad tirpstančio ledo luito plonėjimas lemia plyšio atsivėrimo greitį.

Jei ledo šelfas plonėjo, o melanžas liko toks pat storas, plyšio plėtimasis laikui bėgant lėtėjo. Kitaip tariant, melanžas veikė kaip „gydomieji“ klijai, sulydantys plyšių dalis. Jei plonėjo ir ledo šelfas, ir melanžas, plyšio plėtimasis taip pat sulėtėjo, bet ne taip smarkiai, kaip pirmuoju atveju. Jei ledo šelfas išliko toks pat, o melanžas išretėjo, kaip trečiajame scenarijuje, vidutinis metinis plyšio plėtimasis padidėjo nuo 76 iki 112 metrų.

Kaip ir jūros ledas, melanžas yra pažeidžiamas dėl šiltėjančių vandenynų ir kylančios oro temperatūros poveikio.

Vos 10-20 m melanžo plonėjimo pakanka, kad plyšys vėl suaktyvėtų arba pradėtų atsiplėšti ir sukeltų didelį veršiavimąsi, rašo tyrimo autoriai. Plyšio reaktyvavimas gali paskatinti ledo šelfų atsitraukimą dešimtmečiais anksčiau, nei vandens telkiniai sukeltų hidraulinius lūžius ledo dangos paviršiuje, rašė jie.

Tyrimo rezultatai rugsėjo 27 d. paskelbti internete žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“.