Keisčiausia „guminė“ uoliena pasaulyje, kurią lenkiant ji nelūžta: kaip taip įmanoma? (Foto, Video)

Jei 30 cm ilgio ir kelių centimetrų storio itakolumito gabalas horizontaliai bus atremtas vienu galu (kitas kybos ore), jis palaipsniui susilenks nuo savo svorio. Jei jis bus apverstas, jis susilenks priešinga kryptimi ir išsities.

Itakolumitas yra natūraliai akytas, geltonas smiltainis, kuris yra lankstus, supjaustytas plonomis juostelėmis. Uoliena pirmą kartą buvo atrasta Itacolumi kalne 1822 m. (taigi ir pavadinta itakolumitu), Minas Gerais valstijoje, Brazilijoje.

Nuo to laiko ji buvo rasta keliose Indijos, Prancūzijos ir JAV vietose. Tačiau geriausi mėginiai vis dar yra iš Minas Gerais vietovės.

Vienu metu buvo manoma, kad itakolumito lankstumas yra dėl plonų žėručio žvynų, veikiančių kaip tepalai, leidžiantys judėti tarp gretimų kvarco grūdelių. Tačiau naujausi tyrimai rodo, kad lankstumą lemia tai, kad tarp netaisyklingų kvarco grūdelių yra tarpkristalinių tuštumų tarpai, taip pat tarpusavyje sujungtos sandūros tarp smėlio grūdelių.

Tuštumos leidžia judėti tarpgrūdeliniu lygiu, o į lankstus panašios jungtys, kuriomis sujungiamos dalelės, laikosi kartu, nepaisant poslinkio. Tuštumos galėjo atsirasti dėl oro sąlygų, kai smiltainio sudedamosios dalys buvo nuplaunamos, o jų vietoje atsirado atviros ertmės, o tuo pačiu metu ant kvarco grūdelių galėjo nusėsti papildomas silicio dioksido sluoksnis, nepriekaištingai prigludęs prie jų netaisyklingų paviršių.

Kai kuriais atvejais džiovinant itakolumitas praranda savo lankstumą, tikriausiai dėl tam tikros tarpinės medžiagos sukietėjimo, tačiau daugelis pavyzdžių, daugelį metų laikytų sausoje atmosferoje, šią savybę išlaiko.

Nors kol kas tiesioginio itakolumito panaudojimo nėra, mokslininkai mano, kad šios uolienos ir jos tarpusavio susipynimo modelio supratimas gali padėti sukurti plastišką keramiką ir žemės drebėjimui atsparias statybines medžiagas.