Hidroterminėse versmėse aptiko tai, kas žmonėms niekad nebuvo matyta: turime galimybę išsiaiškinti, iš kur kilome (Foto)

Hidroterminėse versmėse daugiausia šansų rasti mums nepžįstamas ekosistemas nepaliekant Žemės. Kadangi daugelis mokslininkų teigia, kad būtent tokiose versmėse atsirado gyvybė, taip pat turime ir galimybę išsiaiškinti, iš kur kilome patys.

Peskaderos tvenkinyje, esančiame tarp Baja Kalifornijos pusiasalio ir Meksikos žemyninės dalies, plyti versmių laukai, kurių aukšta temperatūra ir cheminių medžiagų gausa, atvėsus verdantiems skysčiams, leidžia gyvybei klestėti aplink jas.

Šios versmės nepanašios į jokias kitas pasaulyje, nes jų išpumpuojami skysčiai yra skaidrūs, o ne tamsūs, dėl kurių dauguma hidroterminių versmių vadinamos „juodaisiais rūkaliais“. Bet kurioje neištirtoje hidroterminėje versmėje gali būti aptinkamos iki šiol nematytos rūšys.

Projektas atskleidė dešimt rūšių, kurios jau buvo aptiktos versmėse už Peskaderos tvenkinio ribų, bet pačiame tvenkinyje nebuvo pastebėtos, ir šešias rūšis, kurios dar nebuvo aptiktos visiškai niekur. Tarp pastarųjų yra: strėliukės, vėžiagyviai, moliuskai, apvaliosios kirmėlės ir daugialąsčiai (šerių kirmėlės).

„Auka“ hidroterminių angų laukas aptiktas 2015 m., o „JaichaMaa 'ja'ag“ laukas – 2018 m. Laivas „Falkor“, vykdydamas paskutinę savo ekspediciją, aptiko pusiaukelėje tarp šių lukų esantį hidroterminių angų rinkinį, pavadintą „Maija awi“. Laivas taip pat atrado „'Melsuu“ versmes į pietus nuo „JaichaMaa 'ja'ag“.

„Maija awi“ kai kuriems žmonėms atrodo kaip drakonas, o Kumių tautos pasakojime apie sukūrimą jai buvo suteiktas vandens gyvatės vardas. „'Melsuu“, kuriame ypač gausu ryškiai mėlynų kirmėlių, pusiasalio pirmųjų žmonių kilivų kalba reiškia mėlyną spalvą.

Tokios misijos suteikia tiek daug medžiagos tyrimams, kad paprastai praeina daug metų, kol analizė paskelbiama recenzuojamuose žurnaluose, todėl nė viena iš nustatytų rūšių dar nėra aprašyta.

„Per 2018-2021 m. ekspedicijas į Kalifornijos įlanką aprėpėme precedento neturintį beveik 20 000 kvadratinių kilometrų plotą, t. y. maždaug 1/8 viso Kalifornijos įlankos paviršiaus ploto“, – pranešime sakė vienas iš pagrindinių tyrėjų Dr.Ronaldas Spelzas-Madero iš Baja California autonominio universiteto. Kalifornijos įlanka sparčiai keičiasi, todėl ji yra ypač gera vieta sužinoti, kaip formuojasi žemynų pakraščiai.

Misijos metu buvo ne tik tiriama versmių chemija ir biologija, bet ir siekiama atsakyti į klausimą, ar naujai atrastos versmės ir ankstesnių misijų metu aptiktos versmės buvo maitinamos iš vieno rezervuaro.

Parengta pagal „IFL Science“.